„Padėkite mums padėti jums“, – sako ukrainiečiai, kurie vieną dieną susirinko į Akmenės savivaldybės salę ir paeiliui išpasakojo Lietuvoje veikiančias ir neveikiančias teisines nesąmones.
Surašė laišką Seimui, Vyriausybei, Prezidentei ir visiems, kurie tik turi galios ką nors pakeisti: užkamšyti absurdiškas įstatymų skyles.
Punktais surašė savo bėdas ir galimus sprendimo būdus.
Lietuva šių skylių taip ir nebūtų pastebėjusi. Juk niekada neturėjome tokių atvykėlių, kurie nori mums padėti, užuot lindėję pabėgėlių getuose.
Susitikimą organizavo tarptautinė palaikymo draugija „Kelias į svajonę“, kuri susikūrė labai natūraliai – lietuviams bendraujant su karo negandas patyrusiais ukrainiečiais. Labdara – tik smulkmena. Svarbiausia – dviejų šalių supratimas ir bendravimas.
„Mes čia jau gyvename“
Pirmasis prabilo Olegas Pastuchovas, kuris užsiima statybų verslu. Donecke iki karo jo statybų bendrovė klestėjo. Teko bėgti. Pernai jam jau dirbo 35 lietuviai. Dabar – tik 15. Artimiausiu metu Lietuvos migracijos specialistai turėtų Olegui leisti arba neleisti toliau pasilikti šalyje.
Būdamas darbdaviu jis susiduria su daugybe bėdų. Pirmiausia – sunku rasti darbuotojų. Nueina į Darbo biržą, pasikviečia visus 15 ten esančių kandidatų. Visi atkrenta, nes jiems svarbu tik pasižymėti ir toliau gauti pašalpą.
Negaliu pratęsti vizos neišvažiavęs iš šalies. Būtent tokios smulkmenos varo mus iš Lietuvos.
Kiti padirba pora dienų, kol užsidirba degtinės buteliui, ir dingsta. Dar kiti – išmoksta dirbti ir netrukus išlekia į Norvegiją, kur gauna žymiai daugiau.
Galėtų įdarbinti ukrainiečių, tačiau tai padaryti gana sunku. Tai lengviau padaro tolimųjų reisų bendrovės. Pareikalauja iš Darbo biržos šimto vairuotojų.
Tiek, žinoma, nėra. Su šia sąlyga lengviau įsivežti darbo jėgą iš kitų šalių. Būtent dėl to pastaruoju metu tolimųjų reisų vairuotojus sparčiai keičia ukrainiečiai.
Bendrauti su Lietuvos žmonėmis Olegui yra tikra palaima – nuostabūs ir atjautos kupini žmonės, tačiau kurti verslą čia jam ypač sudėtinga.
Būtent dėl draugiškų žmonių ir atmosferos jis su šeima jau ilgą laiką bando čia įsitvirtinti, tačiau migracijos reikalai, anot jo, greitai jį išvarys iš šalies. Olegas teigia, kad Lenkijoje jam būtų žymiai paprasčiau.
„Migracijoje mano žmonai sako, kad jai reikalingas mano pakvietimas. Aš sėdžiu šalia – galiu parašyti. Ne, turiu vykti į Kijevą. Negaliu pratęsti vizos neišvažiavęs iš šalies. Būtent tokios smulkmenos varo mus iš Lietuvos, nors nesutikau nė vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus. Mes jau čia gyvename. Spręskime problemą kartu, o ne vykite mus iš šalies“, – kalbėjo Olegas.
Neveikia net galiojantys įstatymai
Kiti kalbėjo Kristina ir Nikolajus – jauna bėglių šeima iš Luhansko. Kristinos senelis buvo lietuvis, o tėvas – Lietuvos pilietis. Moteris siekia tapti Lietuvos piliete, nes taip bus paprasčiau čia gyventi.
Prieš metus gavo laišką, kad gali gauti Lietuvos pilietybę, tačiau prieš tai turiu atsisakyti Ukrainos pilietybės. Ukrainos įstatymuose nėra tokio termino kaip „atsisakyti pilietybės“.
Nenoriu mokėti 400 eurų už tai, kad kažkas svarstytų, būti man Ukrainos piliete ar nebūti.
Kristina turi paprašyti, o tada Ukraina spręs, atimti ar palikti pilietybę. Tokia šalies pozicija moteriai atrodo kvailokai – kaip valstybė gali priversti žmogų būti piliečiu?
Per metus šeima išnagrinėjo įstatymus skersai ir išilgai. Pasirodo, Lietuva gali suteikti jai pilietybę. Tuomet Ukrainos pilietybės ji neteks automatiškai. Panašus mechanizmas veikia ir Lietuvoje.
Tačiau Lietuva reikalauja, kad Kristina pirmiausia pristatytų lapą, kuriame parašyta, jog ji jau nebėra Ukrainos pilietė. Toks lapas moteriai kainuotų mažiausiai 400 eurų ir kelionę į Kijevą. Taip pat šio dokumento tektų laukti metus.
„Kategoriškai nenoriu mokėti 400 eurų už tai, kad kažkas svarstytų, būti man Ukrainos piliete ar nebūti. Šią problemą, galbūt, turės visi ukrainiečiai, kurie dabar gyvena Lietuvoje. Nes po kelerių metų nemažai jų norės Lietuvos pilietybės ir susidurs su šiuo teisiniu kazusu“, – aiškino moteris.
Įstatymai išskiria šeimas
Viktoras Krasnobajevas su žmona Larisa Naujojoje Akmenėje gyvena jau antrą mėnesį, nors tam ruošėsi jau senokai.
Larisa – aukštos kategorijos ginekologė, kuri įsidarbino vietinėje ligoninėje. Dirba, sparčiai mokosi lietuvių kalbos. Jei reikia, su klientėmis kalba per kompiuterinį vertėją arba talkina rusiškai suprantanti kolegė.
Šeima turi problemą, kurios dar nejaučia, tačiau būtinai pajus. Jų dukra šiuo metu studijuoja Šiaulių universitete. Po kelerių metų ji baigs studijas ir praras teisę gyventi Lietuvoje. Kitaip tariant – turės grįžti į Ukrainą, kur jos niekas nelaukia. Donecke namai jau seniai prarasti.
„Tai reiškia, kad ir mes turėsime dingti iš čia. Tokia jau ta teisė – vaikas po 18 tampa jau ne tavo vaiku, ne šeimos nariu. Teks dukrai būtinai tekėti už lietuvio? Kitaip tėvus galės lankyti po tris mėnesius per pusmetį su turistine viza“, – kalbėjo Viktoras.
Įkalbinėjame Lietuvą, kad jai būtų geriau?
Dmitrijus Civerkovas yra kilęs iš Donecko. Neteko namų. Verslininkas Kijeve turėtame bute apgyvendino mamą, o pats išvyko į Lietuvą.
Vyras įkūrė firmą, prekiaujančią kvepalais, kosmetika. Įmonėje dirba 15 žmonių. Jo investicijos Lietuvoje jau turėtų artėti prie 100 tūkst. eurų.
Visus savo resursus Lietuvoje investavęs verslininkas teigia, kad atidaryti įmonę nebuvo labai sunku, tačiau išlaikyti – beveik neįmanoma. Labiausiai dėl migracijos problemų.
Taip išeina, kad įkalbinėjame Lietuvą, kad jai būtų geriau.
Šeima turi gyventi ant lagaminų ir visada būti pasiruošus išvykti, mesti įmonę, atleisti žmones.
Prieš porą mėnesių Dmitrijus paprašė pratęsti jo leidimą gyventi Lietuvoje.
Prieš kelias dienas sužinojo, kad to padaryti kaip įmonės akcininkas jis negali, nors prieš metus – galėjo. Reikia rinkti kitokius dokumentus. Vos spėjo.
„Jeigu man būtų pasakę apie tai keliomis dienomis vėliau, niekaip nebūčiau spėjęs sutvarkyti dokumentų, – kalbėjo vyras. – Moku mokesčius dešimtimis tūkstančių, įdarbinau 15 lietuvių. Jeigu šalis nori investicijų, tai reikia keisti įstatymus. Taip išeina kad įkalbinėjame Lietuvą, kad jai būtų geriau.“
„Norime mokėti mokesčius“
Igoris Smotreckis – iš Zaporožės. Pasitraukė iš ten tuomet, kai jo miestą per naktį galėjo ištikti Donecko likimas. Verslas ten visiškai sustojo.
Vyro svajonė – įkurti transporto bendrovę, kuri vežtų krovinius į rytų šalis: „Juk lietuviai ir kiti vairuotojai važinėja po Europą, o į Kazachstaną, Turkmėniją niekas nenori važiuoti. Atvežčiau savo kompaniją – penkis patikimus vairuotojus su šeimomis.“
Mes patys pakilsime ir jums padėsime.
Vyras tikina, kad jau seniai būtų sukūręs šią bendrovę, jei ne teisiniai trukdžiai – migracinės smulkmenos. Galima nueiti lengviausiu keliu – sumokėti tarpininkams, kurie už 2000 eurų kažkaip sugeba sutvarkyti laikino gyvenimo dokumentus.
„Mes ne to čia atvažiavome, – kalbėjo Igoris. – Esame vidutinė klasė, kuri nori dirbti ir mokėti mokesčius. Klausimas – kodėl ukrainietis turi įdarbinti tris lietuvius už vidutinį atlyginimą, o lietuvis gali mokėti minimumą?
Mes nenorime jokių pašalpų, pagalbų, subsidijų. Tik netrukdykite – mes patys pakilsime ir jums padėsime. Padėkite mums padėti jums, Lietuva.“
Dmitrijus Nazarenka ir Olga Gutkova – pora, kuri jau nusipirko butą Naujojoje Akmenėje. Pradėjo prekybą ukrainietiškais baldais. Šeima laukiasi kūdikio. Karštu tašku virstančią Zaporožę palikę ukrainiečiai visaip bando įsitvirtinti Lietuvoje – šalyje, kurioje jiems patinka.
Tarptautinius santykius mezga „turistai“?
Inga Švendich Naujojoje Akmenėje labiausiai nori gyventi dėl mažametės dukters Marijos. Mergaitei čia patinka viskas – mokykla, aplinka, gamta. Inga yra labai visuomeniškas žmogus, padėjusi užmegzti Lietuvai ir Ukrainai verslo ir kultūros ryšius.
Tai, kad Akmenės rajono savivaldybė šiemet gavo krivulę – ir jos nuopelnas, tačiau Lietuvai įstatymiškai tai nieko nereiškia – ji yra turistė, kuri po pusantro mėnesio turės galvoti, kam palikti čia besimokančią mažametę dukrą.
Turėčiau surasti savo žmonai naują vyrą? Taip pat galime atsisakyti savo vaiko ir atiduoti jį įsivaikinti lietuviams?
Inga čia gyvendama darbo neieško ir įmonės nekuria. Neprireikė, nes buvo atsižvelgta į jos prašymus – Lietuva suteikė metinę vizą, kurią galės vėliau prasitęsti. Ji daug prisidėjo įkuriant bendriją „Kelias į svajonę“.
Jos vyras Sergejus Žyteniovas – kariškis, kuris ir dabar tarnauja tėvynei, gindamas ją nuo karo negandų. Dabar jis atostogauja Lietuvoje, su šeima.
Ukrainoje jis taip pat yra tik svečias, nors ją gina nuo užpuolikų. Į Donecką grįžti jam jau neįmanoma, kad ir kokia teorinė taika ten būtų. Išvyko iš ten tik su katinu ir būtiniausiais daiktais.
Dabar jis kartais išgirsta dviprasmiškus galimus migracijos sprendimo būdus: „Turėčiau surasti savo žmonai naują vyrą? Taip pat galime atsisakyti savo vaiko ir atiduoti jį įsivaikinti lietuviams? Kas vėliau mane pavadins normaliu tėvu ar vyru?“
