Pasak DNB banko vyriausiosios analitikės Indrės Genytės-Pikčienės, Lietuvai tenka skaudžiausias Rusijos maisto prekių embargo smūgis Europos Sąjungoje tiek pagal santykinius rodiklius, tiek ir pagal absoliutinę vertę. Lietuvos užsienio prekybos balanse maisto prekių eksportas, įskaitant ir reeksportuojamą produkciją, sudaro 3,7 proc. viso šalies eksporto vertės.
„Jei vertintume tik uždraustas įvežti į Rusiją lietuviškos kilmės maisto prekes, šis santykis siektų 0,9 proc. viso šalies eksporto. Net ir šis rodiklis yra aukščiausias tarp ES šalių“, – sako I.Genytė-Pikčienė.
Tačiau, pasak analitikės, prekybos apribojimų įtaka skirtingiems agroverslo sektoriams bus mažesnė, nes efektyviai dirbantys stambieji pieno perdirbimo rinkos dalyviai yra sukaupę finansinių rezervų, padėsiančių laimėti laiko, kol produkcijai bus rastos alternatyvios rinkos. Be to, ir daugelis stambių pieno gamintojų ūkių yra diversifikuoti – be pieno gamybos, užsiimama žemdirbyste. Javų derlius ir šiemet turėtų būti geresnis nei tikėtasi metų pradžioje, o tai turėtų bent iš dalies palengvinti netikėtai užgulusią papildomą naštą.
Jei vertintume tik uždraustas įvežti į Rusiją lietuviškos kilmės maisto prekes, šis santykis siektų 0,9 proc. viso šalies eksporto. Net ir šis rodiklis yra aukščiausias tarp ES šalių.
„Pieno perdirbėjai su Rusijos kaprizais susiduria nebe pirmą kartą, pelningi pastarieji metai padėjo sukaupti tam tikrą finansinį rezervą, todėl jie sugebės atsispirti sunkumams, juolab, kad jie jau dabar sėkmingai randa kelius į kitas rinkas. Mūsų vertinimu, didžiausias iššūkis laukia mėsos gamintojų, nes jie patiria dvigubą smūgį – reikia susidoroti ne tik su Rusijos prekybos ribojimais, tačiau ir su afrikinio kiaulių maro pasekmėmis“, – teigia I.Genytė-Pikčienė.
Atspariausi pieno perdirbėjai
Eksportas į Rusiją padėjo Lietuvos pienininkams nemažinti apsukų ekonominės krizės metu – nuo 2009 m. lietuviškos kilmės pieno produktų eksporto apimtys į šią rinką nuolat augo ir 2013 m. sudarė 501 mln. litų.
Pastaruoju metu Lietuvos pieno perdirbėjai sugebėjo persiorientuoti į kitas rinkas – pavyzdžiui, šių metų pirmąjį pusmetį visas pieno produktų eksportas augo 15 proc., nors į Rusiją eksporto apimtys sumažėjo. Gerokai išaugo eksportas į Italiją, Vokietiją, Latviją, taip pat į mažesnes ir egzotiškesnes rinkas – Vietnamą, Kubą ar Maroką.
DNB banko vyr. analitikės teigimu, Lietuvos pieno perdirbimo rinka pasižymi didele koncentracija, kurioje veikia stiprios bendrovės, gebančios konkuruoti ir padidinti eksporto apimtis kitose rinkose.
„Didesnį iššūkį patirs smulkūs pieno gamintojai – pieno supirkimo kaina jau nusmuko ir daugeliui ši veiklos sritis tampa nuostolinga. Tai reiškia, kad be valstybės paramos, kai kurie pieno gamintojai bus priversti rinktis kitą veiklos sritį, o tai lems didesnę koncentraciją ir šioje agroverslo šakoje“, – sako I.Genytė-Pikčienė.
Mėsos sektoriui – dvigubas smūgis
Mėsos perdirbėjams Rusija yra antra didžiausia (po Vokietijos) eksporto rinka – pernai į šią šalį buvo išvežta mėsos gaminių už 69,6 mln. litų (14 proc. viso lietuviškos kilmės mėsos gaminių eksporto). Rusija iki šiol buvo svarbi rinka žalios mėsos gamintojams – 2013 m. 25 proc. visos lietuviškos kilmės mėsos buvo eksportuojama į šią šalį.
Be to, labai svarbu rasti tinkamas paramos formas, siekiant padėti rinkos dalyviams – tai galėtų būti intervenciniai pirkimai, žemės ūkio produkcijos gamintojų tiesioginis rėmimas.
Lietuvos mėsos perdirbėjai jau yra skaudžiai nukentėję nuo ankstesnių Rusijos įvestų prekybos apribojimų, pastarieji metai nebuvo ypač sėkmingi finansiškai šiam maisto pramonės segmentui. Daugelis įmonių neturi didelio finansinio rezervo, todėl sankcijų poveikis yra skaudus. Plintančio afrikinio kiaulių maro grėsmė yra dar vienas didelis iššūkis mėsos sektoriui, pirmiausia – Lietuvos kiaulių augintojams.
Tikslinė parama
Pasak DNB vyr. analitikės, siekdami sumažinti neigiamą sankcijų poveikį, maisto perdirbėjai jau dabar aktyviai diversifikuoja eksporto rinkas. Aktyvesnės pagalbos eksportuotojai jie turėtų sulaukti ir iš valdžios institucijų, kurios privalo rasti būdų sumažinti barjerus lietuviškų gaminių eksportui – ypač tokiose didelėse rinkose, kaip JAV ar Kinija.
„Tiesioginę valstybės paramą reiktų vertinti atsargiai – ji turėtų būti trumpalaikė ir skirta labiausiai nuo sankcijų nukentėjusiems agroverslo sektoriams. Be to, labai svarbu rasti tinkamas paramos formas, siekiant padėti rinkos dalyviams – tai galėtų būti intervenciniai pirkimai, žemės ūkio produkcijos gamintojų tiesioginis rėmimas. Kita vertus, rinkos dalyviai taip pat turi suprasti, kad jiems skiriama parama negali tapti per didele našta šalies fiskaliniam stabilumui“, – teigė analitikė.
