Pirmoji Lietuvos ir Baltarusijos pirmojo visuomeninio forumo „Kas mus jungia“ diena buvo skirta istorijai – bendrai abiejų šalių praeičiai, skirtumams ir jungtims. Antrąją dieną atsisukta į šią dieną, sienos, migracijos ir verslo klausimus.
Latviai bando pervilioti baltarusius
Diskusiją „Verslas kaip lietuvius ir baltarusius jungiantis faktorius“ moderavęs 15min verslo skyriaus redaktorius Marius Jokūbaitis pradžioje paminėjo tai, kad Lietuvoje kalbėti apie Baltarusiją kartais yra tabu, tarkim, verslininkai vengia atskleisti, kad skolinosi pinigus Baltarusijos bankuose ir pan. Arba Astravo atominė elektrinė – tai neretai skamba kaip koks keiksmažodis. Tačiau verslas plėtojamas tarp šalių ir čia puikiausias pavyzdys yra Klaipėdos uostas, per kurį gabenama daugybė Baltarusijos krovinių.
Vieno iš diskusijos dalyvių, Seimo nario Simono Gentvilo jis paklausė, kodėl taip yra, kad Latvijos valdžios atstovai, ministrai, nuolat važiuoja su vizitais į Baltarusiją, siekdami pritraukti šios šalies krovinius į savo uostus. O Lietuvoje, tarkim, premjero vizitas į šią šalį galėtų tapti politine savižudybe.
S.Gentvilas teigė esąs tikras, kad dabartinė palanki situacija susidarė dėl sukurtų gerų santykių. Ir taip yra dėl verslininkų, kurie susitaria, ir politikų, kurie prie to prisidėjo.
„Mes turėtume tapti pavyzdžiu kitoms valstybėms, kaip jos turėtų elgtis. Aš Skandinavijoje pragyvenęs penktadalį savo gyvenimo, noriu, kad Lietuva taptų tokia, kokia norėtų būti kiti. Dažnai Lietuvos užsienio politikoje dominuoja dažnai požiūris, kad mes pamokysime, kaip kiti turėtų elgtis. Maža valstybė turėtų tapti pavyzdžiu“, – kalbėjo S.Gentvilas, primindamas, kad Klaipėdos, Rygos, Liepojos uostai buvo pastatyti aptarnauti Rytų rinkoms, tad ir Klaipėda neturi tokio užnugario kaip Lenkijos uostai.
Alternatyvos neturi
Klaipėdos vicemerė Judita Simonavičiūtė pastebėjo, kad savivaldybė negali daryti įtakos valstybės užsienio politikai. Savivaldybei tenka tvarkytis su savo miestu, su savo gyventojais. Tad ir tiesioginės įtakos daryti tam, kad būtų siekiama, jog Klaipėdos uostas krautų daugiau, negalima.
„Tik paprastas pavyzdys – šiemet Klaipėdos biudžetas nerenkamas. Paradoksas, matome, kad krova didėja, tačiau biudžetas nesurenkamas. Tai yra dėl gyventojų pajamų mokesčio skyrimo rodikliai pasikeitė. O ir Klaipėdos uostas keičiasi, modernėja. Tai iš vienos pusės gerai, bet iš kitos pusės miestas suinteresuotas, kad darbo vietų nemažėtų. Mano galva, tradiciškai santykiai su Baltarusija krovos klausimais vyksta, tačiau politine prasme jie turėtų būti valstybės lygyje įvertinti, kad srautas nesumažėtų“, – kalbėjo vicemerė.
Ji taip pat pripažino: „Mes neturime alternatyvos, jeigu baltarusiai nuspręstų krovinius nukreipti į kitus uostus, kas tada nutiktų su Klaipėdos uostu.“ Bet miestas turi savo strategiją, kurios tikslas padidinti miesto gyventojų skaičių.
Mes neturime alternatyvos, jeigu baltarusiai nuspręstų krovinius nukreipti į kitus uostus, kas tada nutiktų su Klaipėdos uostu.
Arūnas Tuma, „Kamineros“ įmonių grupės vadovas, apie politikos įtaką kalbėti nebuvo itin linkęs. Jis kalbą kreipė apie verslą, pabrėždamas, kad pramonė, verslas dirba tam, jog uždirbtų, todėl politiniai debatai gal ir turi sąlyčio taškų su politika, kai derinami įstatymų pakeitimai, kalbama apie galimas mokestines, taršos leidimų lengvatas. „Tačiau gamykla turi dirbti kiekvieną dieną, nėra kada diskutuoti“, – įsitikinęs verslininkas, nelinkęs daugžodžiauti.
Jis taip pat teigė nemanąs, kad politikai nusvers, jog Lietuva perims krovinius iš Kinijos: „Aš manau, kad Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, kitų šalių verslininkai ieškos nišų.“
Dėl Astravo reikėjo susivokti anksčiau
Baltarusijos garbės konsulas Lietuvoje Nikolajus Logvinas priminė, kad jis vadovauja ir baltarusių tautinei mažumai Klaipėdoje. „Mūsų tautinė mažuma vienija abi šalis. Mes norime būti lygiaverčiai Lietuvos piliečiai, penktoji kolona ir stovėtume lyg tiltas tarp Baltarusijos ir Lietuvos“, – teigė jis.
Klausiamas apie Astravą, konsulas pažymėjo, kad tai iš Lietuvos pusės keliamas klausimas, tačiau esą atominės elektrinės statybos buvo svarstomos ne vienerius metus, tad Lietuva galėjo anksčiau imtis iniciatyvos, galbūt raginti pakeisti elektrinės vietą.
„Tos bendrovės, kurios dabar veža savo krovinius per Klaipėdos uostą, liks ilgam, bet nauji kroviniai gali pasukti ir kita kryptimi“, – teigė N.Logvinas.
Paklaustas, ar gali Lietuvą ir Baltarusiją sieti ne tik verslo santykiai, N.Logvinas priminė bendrą istoriją, kuri esą tikrai padeda kurti ir bendrą verslą. Jis kalbėjo ir apie tai, kad pagal evizį režimą vykdami į Gardiną lietuviai ten nori ne tik pilis apžiūrėti, bet ir apsipirkti – esą tai rodo, kad galbūt reikėtų baltarusiškų prekių Lietuvoje, nes kai kurių kokybė tenkina lietuvius, kai kurių kainų, o dėl kitų įtaką daro tiesiog nostalgija.
Tai galėtų tapt pagrindu organizuojant bendras produktų muges, galbūt dažniau reikėtų vieniems kitus kviesti į festivalius, šventes.
Išėjimas į užsienio rinkas
V.Jurkonis, „Freedom House“ projektų vadovas ir Vilniaus biuro direktorius, pirmą kartą surengtame Lietuvos ir Baltarusijos forume „Kas mus jungia?“ Klaipėdoje, diskusijoje „Siena ir migracija: iššūkiai ir galimybės“ priminė ne vienerius metus vykusį festivalį „Be2gether“ jungė abi šalis – menu, muzika, nes menininkai gyvena be sienų. Todėl jam kyla klausimas, ar reikia dirbtinai tas sienas griauti.
„Dabar matome, kad IT yra ta sritis, kuriems sienos, bent jau geografinės nelabai egzistuoja. Verslui, turime pasakyti, yra labai naudinga turėti tokias sienas, kokios jos dabar yra. (…) Vakar nebuvo paminėta kita kaimynė Rusija. Kartais gal susidaro įspūdis, kad to bendradarbiavimo nėra, nes juk yra klausimų, tarkim, dėl Astravo, kurie svarbūs. Bet verslas bendradarbiauja, mes žiūrime į bendradarbiavimą, prekybos apimtis – Lietuva yra TOP5 prekybos partnerių Europos Sąjungos valstybėse su Baltarusija iš Baltarusijos pusės žiūrint po Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos“, – kalbėjo V.Jurkonis.
Bendradarbiavimas, jo teigimu, šiuo metu yra toks geras, koks tik gali būti ir vos ne geriausias iš visų kaimynų. „Kai kalbi su verslu, verslininkais, Verslininkų konfederacijos atstovais, jie sakydavo, kad Baltarusija yra vos ne pirmas punktas išeiti į užsienio rinkas. Suprantant visus situacijos sudėtingumą, Baltarusija yra tarpininkas tiems verslininkams, kurie nori turėti baltarusiškas etiketes ir kad Lietuvos produkcija keliautų ir turėtų galimybę įeiti į Rusijos rinką“, – teigė V.Jurkonis.
Tai, kad lėktuvais, traukiniais, kurie ypač savaitgaliais perpildyti, važiuoja daugybė žmonių į Lietuvą, Vilnių apsipirkti, žinoma visiems. Tačiau V.Jurkonis priminė ir fundamentalų klausimą dėl laisvės. „tas didelis klausimas – jūs su kuo norite būti ir kurioje pusėje. Mes sudarome sąlygas žmonėms važiuoti į Europą ir daliai ten likti. Bet jie dažniausiai lieka tik nebent ekspertų lygmenyje. Ar jie darys pokyčius Baltarusijoje, klausimas yra atviras“, – kalbėjo „Freedom House“ projektų vadovas ir Vilniaus biuro direktorius.
Kadangi diskusijoje apie migraciją sulaukta ir daugiau pastabų demokratijos, laisvės Baltarusijoje klausimais, tai papiktino kai kuriuos atvykusius baltarusius. Jie kalbėjo, kad šalys turėtų ne auklėti viena kita, o tiesiog gyventi šalia viena kitos, bendradarbiauti. Į tai V.Jurkonis atsakė, kad niekas mokyti nieko nei nori, nei ketina. Esą tai pačių Baltarusijos gyventojų pasirinkimas, kurioje pusėje jie yra.
