Tiesa, banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad mažų skirtumų tarp prekių kainų Lietuvoje ir Estijoje sureikšminti nereiktų: jo teigimu, pagrindinių maisto produktų savikaina nuo atlyginimų nepriklauso ir yra panaši, o skirtumus lemia skirtinga prekybos centrų kainodaros politika.
15min lygino pagrindinių maisto produktų prekių kainas Vilniuje ir Taline esančiose „Rimi“ ir „Maxima“ parduotuvėse. Šie prekybos tinklai pasirinkti, kadangi jie yra įsikūrę ir daug prekybos vietų turi tiek Lietuvoje, tiek Estijoje.
Į 15min sudarytą pagrindinių maisto produktų krepšelį buvo įtraukta kilogramas duonos, litras pieno, 10 kiaušinių, po kilogramą bulvių ir pomidorų, kilogramas miltų, kilogramas dešrelių ir kilogramas makaronų.
Kiekvienos kategorijos pigiausių prekių buvo ieškoma Vilniaus ir Talino prekybos tinkluose „Maxima“ ir „Rimi“. Akcijos nebuvo vertintos – į skaičiavimus įtrauktos kainos iki atpiginimo.
Palyginimas atskleidė, kad „Rimi“ parduotuvėse Estijoje pigiausios maisto prekės yra 15 proc., o „Maxima“ parduotuvėse – 13,8 proc. brangesnės negu Lietuvoje.
Šis skirtumas yra gerokai mažesnis negu skirtumas tarp vidutinių atlyginimų abiejose valstybėse. Estijoje vidutinis atlyginimas 2016 m. pirmąjį ketvirtį siekė 1091 eurą, Lietuvoje – 748 eurus, tad Estijoje jis buvo didesnis 45,8 proc.
Tiesa, jis yra panašus į skirtumą tarp minimalių atlyginimų: Lietuvoje minimalus atlyginimas siekia 380, o Estijoje – 430 eurų, taigi Estijoje minimalus atlyginimas yra didesnis 13,1 proc.
Pigiausios juodos duonos kilogramas Vilniuje esančioje „Rimi“ parduotuvėje kainuoja 50 ct, „Maxima“ parduotuvėje – 49 ct. Estijoje ši prekė brangesnė – jos kaina atitinkamose parduotuvėse Taline siekia 90 ct ir 93 ct.
Litras pigiausio 2,5 proc. riebumo pieno ir Vilniaus „Maximoje“, ir „Rimi“ kainuoja po 56 ct. Estijos „Rimi“ litras pigiausio pieno kainuoja 59 ct, o „Maximoje“ – vos 36 ct.
Estijoje kiaušiniai pigesni. 10 kiaušinių Vilniaus „Maximoje“ ir „Rimi“ kainuoja po 89 ct. Talino „Rimi“ 10 pigiausių kiaušinių kainuoja 83 ct, „Maximoje“ – 79 ct.
Pigiausios bulvės Vilniaus „Rimi“ kainuoja 39 ct už kilogramą, „Maximoje“ – 33 ct. Talino „Rimi“ kilogramas pigiausių bulvių kainuoja 39 ct, o „Maximoje“ jis yra netikėtai brangus – 65 ct.
Kilogramas pomidorų Estijos „Rimi“ pigesnis negu Lietuvos. Estijoje šios daržovės kilogramas kainuoja 1,29 Eur, Lietuvoje – 1,45 Eur. „Maximos“ pomidorų kaina palyginta nebuvo, nes Talino „Maximoje“ pomidorų rasti nepavyko. Dėl tos pačios priežasties į „Maximų“ pigiausių prekių krepšelius pomidorai įtraukti nebuvo.
Kilogramas miltų Vilniaus „Maximoje“ kainuoja 43 ct, o Vilniaus „Rimi“ – 50 ct. Estijoje kainų skirtumas tarp pigiausių miltų didesnis: kilogramas pigiausių miltų „Maximoje“ kainuoja vos 33 ct, o „Rimi“ – 60 ct.
Dešrelės gana pastebimai pigesnės Lietuvoje. Kilogramas pigiausių dešrelių „Maximos“ parduotuvėje Vilniuje kainuoja 1,40 Eur, o „Rimi“ jį galima nusipirkti už 1,35 Eur. Tuo tarpu Talino „Maximoje“ kilogramas pigiausių dešrelių kainuoja 1,84 Eur, o „Rimi“ – net 2,24 Eur.
Kilogramas pigiausių makaronų „Rimi“ Vilniuje galima nusipirkti už 65 ct, „Maximoje“ – už 58 ct. Talino „Rimi“ kilogramas pigiausių makaronų kainuoja 60 ct, „Maximoje“ – vos 43 ct.
Taigi, Vilniaus „Rimi“ pigiausių prekių krepšelis (pridėjus ir pomidorus) kainuoja 6,43 Eur, o Vilniaus „Maximos“ – 4,68 Eur. Analogiško Talino „Rimi“ pigiausių maisto produktų krepšelio kaina siekia 7,44 Eur, o Talino „Maximos“ – 5,33 Eur. Tai reiškia, kad Estijos „Rimi" parduotuvėse pigiausios maisto prekės yra 15 proc., o „Maxima“ parduotuvėse – 13,8 proc. brangesnės negu Lietuvoje.
Ekonomisto Ž.Maurico teigimu, tokia situacija, kuomet pigiausių prekių kainos skiriasi daug mažiau negu atlyginimai, nestebina. Jo teigimu, plataus vartojimo prekių rinka yra tarptautinė ar bent jau regioninė ir todėl būtent ryškūs skirtumai tarp prekių kainų skirtingose valstybėse stebintų daug labiau.
„Nepriklausomai nuo gyventojų gaunamų pajamų, tam tikros prekės turėtų kainuoti kone identiškai visose šalyse ar bent jau tose ES šalyse, kur turime bendrą valiutą. Ypač tos prekės, kurios yra gaminamos centralizuotai ir tiekimo grandinė yra ganėtinai centralizuota. (…)
Maisto prekių kainos, be abejo, šiek tiek skiriasi, bet tuos skirtumus didžia dalimi lemia konkurencijos lygis ir prekybos centrų kainodaros sprendimai atskirose valstybėse. Gali būti, kad vienoje valstybėje tas pats prekybos tinklas tikslingai laiko vieno ar kito produkto kainą žemą“, – sakė Ž.Mauricas, kaip pavyzdį pateikdamas „Lidl“ tinklo sprendimą itin pigiai pardavinėti bananus iš karto po atsidarymo.
„Prekybos centras iš tokio produkto neuždirba nieko ar netgi patiria nuostolį, tačiau jis parduoda kitas prekes su antkainiu, kuris leidžia padengti einamąsias sąnaudas ir užsidirbti pelno. Kiekvienas prekybos centras turi skirtingą strategiją, dėl to tiesioginis atskirų produktų kainų palyginimas gali būti klaidingas“, – teigė Ž.Mauricas.
Kainų skirtumus skirtingų šalių prekybos centruose, ekonomisto teigimu, lemia ir nevienoda tiekėjų galia. Pasak jo, Lietuvoje vieno produkto tiekėjų gali būti labai daug, o konkurencija – didelė, tuo tarpu Estijoje to paties produkto tiekėjų gali būti mažiau. Tai lemtų ir didesnę produkto kainą Estijoje.
„Tarkime, duonos rinkoje Lietuvoje yra labai didelė konkurencija, daug gamintojų. Tie gamintojai pešasi dėl tų pačių galutinių pardavėjų. Ir matome, kad kaina mažesnė. Estijoje, panašu, kad konkurencija yra mažesnė, rinka sukoncentruota labiau vienose rankose, ir kaina yra didesnė. Bet tai nėra susiję nei su gyventojų pajamomis, nei su prekybos centrų grąža. Antkainis greičiausiai yra labai panašus tiek Estijoje, tiek Lietuvoje“, – teigė Ž.Mauricas.
Ekonomisto teigimu, skirtumai tarp vidutinių atlyginimų Estijoje ir Lietuvoje labiau juntami per paslaugų kainas, nes didžiąją galutinės paslaugų kainos dalį sudaro darbo užmokestis ir patalpų nuomos kaštai, o investicijų reikia palyginus nedaug.
„Paslaugų kainos turėtų kilti ir kyla augant darbo užmokesčiui, tas ryšys glaudus. Bet ryšys tarp prekių kainų ir darbo užmokesčio yra labai menkas, nes dažnai didesnę dalį kainos sudaro gamybos kaštai (…) Norint, kad mūsų perkamoji galia augtų, visų pirma reikia didinti gyventojų darbo užmokestį ir bendrąjį vidaus produktą, čia vienintelis būdas, kaip galime tapti turtingesni ir įpirkti daugiau prekių“, – sako Ž.Mauricas.
