Ž. Šilėnas pasakojo, kad, mėgindamas išgyventi iš 5 litų per dieną, turėjo atsisakyti mėsos, saldumynų ir daugelio kitų produktų. Socialiniam eksperimentui LLRI prezidentas ryžosi reikšdamas palaikymą „Maisto bankui“, kurio dalijama parama pasiekia vargingiausiai gyvenančius šalies žmones.
– Kaip sekėsi dienos racioną sutalpinti į 5 litus?
– Kad išsitekčiau su 5 litais per dieną, visą maistą ir valgymų dažnumą turėjau gana kruopščiai susiplanuoti. Kitaip tariant, mano racionas buvo minimalus. Apie užsukimą į kavines negalėjo būti nė kalbos! Pasigamintus pietus nešdavausi į darbą. Vakarais pasigamindavau maisto kitai dienai ir visą dieną valgydavau tą patį patiekalą.
– Kokių produktų turėjote atsisakyti?
– Mėsos, beveik visų prieskonių ir saldumynų. Iš esmės, valgiau daržoves, daugiausia – bulves, taip pat makaronus, ryžius, grikius. Taip susidėliojus racioną, maisto užtekdavo pavalgyti 2-3 kartus per dieną.
Nemanau, kad galima lyginti savijautą, kai dalyvauji socialinėje akcijoje-eksperimente ir valgai už 5 litus, ir kai valgai už 5 litus, nes tik tiek teturi iš tikrųjų.
– Kaip jautėtės parduotuvėje, kišenėje turėdamas vos 5 litus?
– Nemanau, kad galima lyginti savijautą, kai dalyvauji socialinėje akcijoje-eksperimente ir valgai už 5 litus, ir kai valgai už 5 litus, nes tik tiek teturi iš tikrųjų. Tarp šių dviejų būsenų – ištisa praraja. Yra žmonių, kurie sako, kad ne piniguose laimė. Galbūt. Bet taip dažniausiai šneka tie, kas su pinigų trūkumu nėra susidūrę. Kai neturi už ką valgyti, tokios filosofijos skamba kaip tušti postringavimai.
– Ar dėl pakitusios mitybos pasikeitė jūsų fizinė savijauta?
– Ypatingų pokyčių nepastebėjau, gal tik buvau šiek tiek piktesnis. Jaučiau, kad man trūksta tų produktų, kurių negalėjau įpirkti.
– Ar po 5 dienas trukusio eksperimento nukrito svoris?
– Apie kilogramą. Bet, kadangi nesu pats mažiausias žmogus pasaulyje ir sveriu daugiau nei 100 kg, tai nėra daug.
– Ar po šio eksperimento pasikeitė ir kaip pasikeitė jūsų požiūris į skurdą, labdaringas organizacijas ir apskritai visą visuomenę?
– Realus skurdas, kuomet žmogui trūksta pinigų būtiniausiems dalykams, t. y. maistui ir stogui virš galvos, yra baisu ir mirtina. Lyginant pasauliniu kontekstu, vakariečiai gyvena gerai ir jau seniai yra pamiršę, kas yra tikrasis skurdas. Todėl ima ir susigalvoja, kad, pvz., negalėjimas išvažiuoti atostogų kažkur į užsienį ar lėtas internetas irgi yra skurdas. Arba jei tavo namas mažesnis už kaimyno, tai tu irgi neva gyveni skurde. Toks mąstymas yra išpaikintų žmonių kalbos, nukreipiančios visuomenės dėmesį nuo tikros pasaulinės problemos: dalis žmonių vis dar nėra pakankamai pavalgę.
Tačiau pastebiu ir teigiamų tendencijų. Per pastaruosius dešimtmečius iš skurdo išlipo rekordinis žmonių skaičius, vien Azijoje – apie milijardą. Ir tai yra kone nuostabiausias pasikeitimas. Kodėl jiems tai pavyko? Didele dalimi dėl to, kad valdžia tiesiog leido žmonėms kurti, dirbti ir užsidirbti.
– Jūsų nuomone, ar verslininkams privalu dalintis? O gal skurstančiais žmonėmis turėtų rūpintis tik valstybė?
– „Privalu“ ir „dalintis“ yra nederantys žodžiai. „Norėti“ ir „padėti“ yra daug tikslesni, apibūdinant tai, ką daro „Maisto bankas“ ir jam aukojantys žmonės. Tu padedi kitiems ne dėl to, kad kažkas liepė, o dėl to, kad pats nori padėti. Nesvarbu, ar tu turi daug, ar mažai, esmė ta, kad tu pats nori padėti ir padedi. Sakyti, kad kažkas „privalo“ padėti, sumenkina „Maisto banko“ iniciatyvą, kuri pagrįsta pačiu gražiausiu principu – žmonės padeda žmonėms.
Valstybė? Politikai ir valdžia patys nieko nesukuria, neužaugina, nesėja ir nepjauna. Valdžia nekepa duonos. Ji tik paima duoną iš tų, kas ją iškepė, ir atiduoda tiems, kam, valdžios manymu, jos reikia. Ir net tokios paprastos užduoties valdžia nesugeba atlikti deramai. Daug lėšų iššvaistoma pačiai valdžiai išlaikyti, duona atitenka ne tiems, kam jos iš tikrųjų trūksta.
– Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dalijasi? Ar esame vieni kitų atžvilgiu dėmesinga ir rūpestinga tauta?
– Noras padėti kitam žmogui yra įgimtas, tačiau savanoriškai labdarai reikia kelių sąlygų. Pirma: reikia, kad visko neatimtų valdžia, kitaip žmonėms padėti vieni kitiems paprasčiausiai neliks iš ko. Antra: reikia, kad nebūtų sunaikinta savanoriškos žmonių pagalbos žmonėms kultūra. O tam vėlgi reikia savarankiškų, stiprių, savimi ir kitais besirūpinančių žmonių. Lietuvos žmonės turi visus šansus tokiais tapti, jei tik jiems nebus trukdoma.
Pvz., JAV yra šalis, kurioje savanoriška labdara, savanoriška veikla, susivienijimai, klubai ir panašios savanoriškos organizacijos yra labiausiai paplitusios. Pajutau tai praleidęs JAV ketverius metus. Statistika irgi iškalbinga: 2012 metais amerikiečiai labdarai paaukojo apie 315 milijardų dolerių (790 mlrd. litų). Palyginimui, Lietuvoje 2012 m. paaukota 336 mln. litų.
– Kokia jūsų dalijimosi filosofija? Kaip padedate kitiems žmonėms?
– Mano asmeninis požiūris yra labai paprastas. Tam, kad žmonių pagalba žmonėms išliktų kaip kilnus ir gražus poelgis, pagalba turi būti tikrai savanoriška. Nesvarbu, kiek kas paaukojo. Svarbu yra tai, kad žmogus savo noru kitam žmogui atidavė resursus, kuriuos galėjo panaudoti sau pačiam. Tai ir yra tikroji žmogaus žmogui pagalbos esmė.
Gruodžio 8 d., 19.30 val., LNK televizija rodys labdaros renginį „Pasidalink“, kurio metu dalintis parama vargstantiems kvies Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, dainininkai E.Sašenko, E. Seilius ir K. Zmailaitė, E.Sipavičius, Radžis, „Pop ladies“, A.Ivanauskas-Fara ir „Božolė“ choras, D.Zvonkus ir „Smaragdinis“ choras, K.Nemycko ir „Kaštoninis“ choras, Irūna ir M.Jampolsis bei daugelis kitų. Renginį ves Rolandas Vilkončius ir Giedrė Talmantienė.
LNK ir „Maisto bankas” kviečia dalintis – padėti pamaitinti skurstančius. Kiekviena Jūsų 5 Lt auka virs 35 porcijomis maisto nepasiturintiems. Paaukoti galite skambindami arba siųsdami SMS trumpuoju numeriu 1490, didesne suma paremti galite portale Aukok.lt.