Ji prisipažįsta visada domėjusis vynininkyste ir vyno kultūra: kaip jį gaminti, kaip ragauti. Tačiau prasiskinti kelią iki aukščiausio karjeros laiptelio ir pačiai tapti vyndare Prancūzijoje esą beveik neįmanoma: tai – vyrų prerogatyva.
„Metams bėgant situacija keičiasi, tačiau šis procesas labai lėtas. Vis daugiau moterų dirba vyno rinkodaros, pardavimų, viešųjų ryšių srityse, tačiau techninė vyno gamybos pusė išlieka išskirtinai vyrų veiklos lauku. Prancūzijoje galima sutikti vyndarių asistenčių, tačiau rinkoje dirba vos kelios vyndarės. Tai labai liūdna, nes moterys kartais yra net pranašesnės už vyrus“, – kalba S.Galan, tačiau neslepia, kad prieš penkiolika metų situacija buvo dar prastesnė.
Prancūzijoje galima sutikti vyndarių asistenčių, tačiau rinkoje dirba vos kelios vyndarės. Tai labai liūdna.
Anuomet vyndare galėjai tapti nebent tuo atveju, jei tavo pavardė būtų Barton, kas žymėtų giminystę su garsiuoju Thomu Bartonu, 1725 metais palikusiu gimtąją Airiją, atsikėlusiu į Bordo ir čia įkūrusiu vynu prekiavusią laivybos kompaniją, kuri greitai suklestėjo.
1802-aisiais prie įkūrėjo anūko Hugho Bartono prisijungė prancūzas laivų savininkas Danielis Guestier. Tuomet ir buvo pakloti vienos seniausių iki šiol veikiančių prekybos vynu kompanijų – „Barton & Guestier“ – pamatai.
„Barton pavardė vyno versle tikrai smarkiai padėtų, – šypsosi S.Galan. – Mėgstu pasakoti istoriją apie vieną prancūzę, svajojusią tapti vyndare, tačiau Prancūzijoje taip ir negavusią šių pareigų. Perspektyva būti vyndario padėjėja jos netenkino. Moteriai galiausiai taip įgriso ši situacija, kad ji viską metė ir išvyko laimės ieškoti į Australiją. Dabar ji ten yra gerai žinoma vyndarė ir jaučiasi labai laiminga. Tik gaila, kad reikia palikti savo šalį, kad įgyvendintum svajones.“
Virti savose sultyse – itin pavojinga
Nepaisant lyčių kovos, apie darbą vyno industrijoje svajoja didžiuma Prancūzijos jaunimo. Tiesa, kai kurie vyresnės kartos prancūzai nerimauja dėl vis didėjančių jaunimo emigracijos mastų.
Tuo metu S.Galan, pati trejus metus gyvenusi ir studijavusi San Fransiske, dėl Prancūzijos vynininkystės jaučiasi visiškai rami.
„Ir gerai, tegul jaunimas išvažiuoja, pasisemia kitur patirties ir žinių. Vieną dieną tie žmonės galbūt grįš. Pavojinga manyti, kad Prancūzija yra vienintelė šalis, gaminanti gerą vyną. Tai jau seniai nebėra tiesa. Kai manęs klausia, kokį vyną labiausiai mėgstu, sakau: „Žinoma, man patinka Bordo vynai, tačiau man labai skanūs ir Čilės, Australijos vynai.“ Negalima virti vien savo sultyse – vyno versle tai itin pavojinga. Todėl prekybos centre rinkdamasi vynus stengiuosi išbandyti kuo skirtingesnius“, – savo nuomonę atvirai dėsto prancūzė, asmeninėje kolekcijoje sukaupusi 300 vyno butelių iš viso pasaulio.
 |
| „Žmonės"/Mariaus Žičiaus nuotr./S.Galan visada domėjosi vynininkyste ir vyno kultūra: kaip jį gaminti, kaip ragauti. |
Degustavimas – labai subjektyvus
„Château Magnol“ dvare įsikūrusi „Barton & Guestier“ kompanija bendradarbiauja su 250 vynininkų iš įvairių Prancūzijos regionų. Kasmet įmonė parduoda dešimt milijonų vyno butelių, kuriuos eksportuoja į 130 pasaulio šalių penkiuose žemynuose.
Koks vynas bus tuose buteliuose, sprendžia profesionalus agronomas ir enologas Laurentas Prada, pasitelkdamas dar du kolegas. Trijulė rūpinasi, kad iš įvairių šalies vynuogynų atkeliavęs vynas būtų kuo aukščiausios kokybės – toks, kokio tikisi vartotojai.
Pavojinga manyti, kad Prancūzija yra vienintelė šalis, gaminanti gerą vyną. Tai jau seniai nebėra tiesa.
„Vyno degustavimas – labai subjektyvus dalykas, priimti sprendimus vienam rizikinga, todėl visuomet tai darome trise. Skirtingi žmonės yra jautrūs skirtingoms cheminėms detalėms, todėl vienam someljė tas pats vynas gali atrodyti aromatingas, o kitam – ne.“
Jusles treniruoja kasdien
L.Prada yra kilęs iš Bordo, tačiau jo šeima su vynininkyste neturėjo nieko bendra. „Studijavau agronomiją ir specializavausi vynų srityje. Karjerą pradėjau Šampanėje. Vynų gamintojo darbas reiškia kelionės pradžią: turi labai daug keliauti ir tokiu būdu gilinti savo žinias, kaupti patirtį skirtinguose regionuose. Tai – šios profesijos privalumas“, – pasakoja L.Prada.
Ar galima išmokti vyndarystės paslapčių? O gal tai duota iš prigimties, juk šiam darbui reikia itin aštrių juslių?
„Kasdieninis mokymasis ir treniruotės – raktas į sėkmę. Vyną ragauju kasdien: tokiu būdu lyg pianistas lavinu skonį, atmintį ir įgūdžius. Šį darbą reikia mylėti, kitaip negalėtum jo dirbti“, – aiškina enologas.
 |
Geriausias metas vyno degustacijoms yra prieš pietus, kai esi šiek tiek alkanas – tada juslės paaštrėjusios. „Aš nerūkau, tačiau žinau labai daug vyndarių, kurie rūko – tai netrukdo jų darbui.“
Kinai manė, kad vynas – gera investicija
Dauguma vyndarių turi pasisaugoti ir save stebėti, nes pagunda – tiesiog milžiniška.
L.Prada žino, kad dirbdamas savo darbą turi būti labai atsargus: „Dauguma vyndarių turi pasisaugoti ir save stebėti, nes pagunda – tiesiog milžiniška. Labai mėgstu vyną, tačiau ne darbo metu geriu jį tik savaitgaliais su draugais. Per pietus – niekada.“
Kaip ir kiekvienas vyndarys, L.Prada irgi svajoja apie nuosavą vynuogyną. Tačiau kol kas enologas didžiuojasi savo vynų kolekcija, nors, sako, ir nepakankamai gausia.
„Mano žmona negeria vyno, todėl negaliu turėti didelio rūsio. Kol kas jame apie 2 tūkst. butelių“, – šypsosi vyndarys.
Jis neneigia, kad puikiausio skonio ir kokybės vynų galima rasti visame pasaulyje. Tačiau vyno ekspertas atkreipia dėmesį, kad naujojo pasaulio vyndariai dar neturi aiškių vertybių, todėl tai kliudo siekti geriausio rezultato: „Pavyzdžiui, Australija dar tik kuria taisykles, kurias mes esame sukūrę ir jomis vadovaujamės jau labai seniai.“
Kinijoje esą stovi didžiuliai iš Europos atsivežto vyno konteineriai, kurie niekada nebus ištuštinti. Kinai buvo sumanę, kad vynas – gera investicija, todėl pirko jį milžiniškais kiekiais – net tą, kuris neskirtas ilgam laikymui.
Kinai geria brangų vyną todėl, kad tai madinga, tačiau daro tai savaip: maišo su sultimis, gazuotais gėrimais, skiedžia net kokakola.
