Papildyta 12.06 val: I.Šimonytė atsikirto – Lietuva neatitiko nei vienos sąlygos, kad pasinaudotų pigiais pinigais.
Papildyta 14.45 val. Prezidentūra sureagavo į M.Starkevičiūtės mestus kaltinimus.
Trys priemonės krizei valdyti – Lietuva nesinaudojo
EP dirbusi M.Starkevičiūtė, kalbėdama apie praėjusią finansų krizę, patikino, kad tuomet, kai bankai iš šalies ėmė atitraukinėti pinigus, Lietuva turėjo galimybę itin pigiai atsidaryti kredito liniją šiam likvidumui kompensuoti, o už tokią paskolą Tarptautinis valiutų fondas būtų taikęs vos 1,5–2 proc. palūkanas be jokių sąlygų. Tačiau Lietuva, anot M.Starkevičiūtės, užuot taip dariusi, kelis kartus brangiau skolinosi rinkoje, o iš to pelnėsi politikai.
„Kai sužinojome, kad dėl krizės Vakarų bankai patyrė didelius nuostolius, tai iš mūsų tie bankai, kadangi jie į mus investavo ir jiems pritrūko pinigų, jie iš mūsų išvedinėjo pinigus, kad padengtų savo nuostolius. Kištis kažkaip negali, tai kitų valstybių bankai, jie privatūs, tai jų reikalas, jei nori atsiimti tuos pinigus. Bet mes tada paprašėme, kad būtų priimta keletas sprendimų, kurie tą procesą pristabdytų“, – aiškina M.Starkevičiūtė.
Pirmiausia, anot jos, buvo kreiptasi į Lietuvos banką, kad būtų padidintas kapitalo pakankamumo reikalavimas bankams iki 8 proc., tačiau tai nebuvo padaryta.
„Aš prašiau Lietuvos banko narių, kad jie pakeltų kartelę, kad ne taip greitai pinigus iš Lietuvos išvestų, bet Lietuvos bankas to nepadarė, ir tikrai būtų įdomu sužinoti, kodėl“, – teigia M.Starkevičiūtė.
Antra priemonė krizei suvaldyti, kuri buvo pritaikyta – išmokėti avansu ES struktūrinių fondų išmokas.
2011 m. duomenimis, galima suma buvo 8 mlrd. eurų, o Lietuva 2010 m. buvo įsisavinusi tik 4 mlrd. eurų. Vadinasi, 4 mlrd. eurų buvo laisvi. Buvo priimtas nutarimas leisti avansu mokėti tuos pinigus ir priimtas nutarimas sumažinti kofinansavimo reikalavimą iki 10 proc., o kai kur ir visai netaikyti“, – sakė M.Starkevičiūtė.
M.Starkevičiūtė teigia, kad kreipėsi į tuometinį finansų ministrą Rimantą Šadžių, vėliau Algirdą Šemetą, premjerą Andrių Kubilių.
„Bandžiau patekti pas ponią Ingridą Šimonytę, bet I.Šimonytė tik nurodymų iš prezidentūros klausė ir su niekuo nesusitikinėjo. Sakau taip, kaip buvo. Ta prasme, niekas nenorėjo“, – rėžė M.Starkevičiūtė.
Trečia priemonė, anot jos, parengta EP rezoliucija, kurios bendraautore ji buvo.
„Toje rezoliucijoje numatyta padidinti ES skolinimosi limitą mokėjimo balansų problemoms spręsti. Ir numatyta, kad šalys narės gali pasiskolinti pinigų tam išvedimui pinigų (iš bankų, – red. past.) kompensuoti“, – sakė M.Starkevičiūtė.
Pasak jos, pagal rezoliuciją Lietuva galėjo tiesiai iš rinkos arba Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pasiskolinti itin pigiai.
„Čia neformalus susitarimas su TVF, toje rezoliucijoje nėra jokių papildomų sąlygų, toje rezoliucijoje aiškiai įrašyta, kad čia kompensuoti tų pinigų išvedimą – čia vienintelė sąlyga. Lietuva galėjo atsidaryti kredito liniją, net nesiskolinti, ką Lenkija ir padarė, už pusantro procento“, – tikino M.Starkevičiūtė.
Ji neigė, kad Lietuvai dėl to būtų grėsę kokie nors papildomi įsipareigojimai.
„Čia buvo ES garantija. Čia buvo ES skolinimo limito ribose. Vengrija paėmė 6,5 mlrd. eurų, Lenkija pasiėmė, pasirašė kredito liniją – milijardą. Ir visos šalys, kurios norėjo pasiskolinti to limito ribose, už tai, kad iš mūsų išvedė tuos pinigus, kad tą likvidumą grąžintų, turėjo teisę pasiskolinti“, – sako M.Starkevičiūtė.
Anot jos, rezoliucija buvo rodoma A.Šemetai, kad jis pasirašytų, taip pat asmeniškai apie tai kalbėjo premjerui A.Kubiliui.
„Tai buvo visiškai akivaizdu, visiškai aišku, visi dokumentai yra, jokių papildomų sąlygų. Po to jie (Vyriausybė, – red. past.), kad tuos viešus ryšius nukreiptų svarstant TVF, rodė ir Latvijos pavyzdį. Noriu pabrėžti, kad tai visiškai skirtingi dalykai. Latvijoje buvo bankrutavęs „Parex“ bankas, Latvija pasirašė atskirą susitarimą su TVF“, – tikino, kad Lietuva tiesiog nepaėmė pigių pinigų, M.Starkevičiūtė.
Kai vyko krizė, anot jos, EK persikėlė į Europos Parlamentą, ir nors rezoliucija yra neprivaloma, dėl laiko stokos buvo parengta tokiu formatu ir iškart įgyvendinta.
Liudija, kad finansų krizės nebuvo
„Lietuvoje jokios krizės ir nebuvo. Finansų krizė įvyko finansų sektoriuje. Lietuvos finansų sektorius, pagal vidinio sektoriaus struktūrą, yra vienas mažiausių Europoje – tik 15 proc. BVP. Mūsų bankai, kiek žinau, nebuvo investavę į Amerikos instrumentus“, – dėstė buvusi europarlamentarė.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas čia prieštaravo, argumentuodamas, kad per krizę bankrutavo Ūkio bankas, „Snoras“, dešimtys kredito unijų, daug verslo ir privačių klientų tapo nemokūs, nes įkeistas turtas nuvertėjo, biudžetas patyrė netekimus.
„Aš su tuo nesutikčiau. Aš manyčiau, kad, aišku, krizė mus palietė, kaip visada, kaip Rusijos krizė, mes tų krizių matėme nemažai – netiesiogiai mus palietė. Bet jeigu būtų imtasi priemonių, tai tas efektas būtų toks pats kaip Lenkijoje minimalus – Lenkijos ekonomika net nesmuko“, – teigė M.Starkevičiūtė.
Anot jos, valdžia turėjo ne „rėkti, kad krizė“ ir nemažinti atlyginimų, kadangi ES parama nesikeitė nė litu.
S.Jakeliūnas toliau nesutiko: „Lenkijoje 90 proc. paskolų buvo padengta vietiniais indėliais, o Lietuvoje 2008 m. pabaigoje tas santykis sudarė tik 50 proc. ir vis mažėjo.“ Anot jo, Lietuvos statybų sektorių sugriovė bankų atsitraukimas, o Lenkijoje bankų skolinimas toliau augo, statybos toliau augo.
„Jūs visiškai teisingai sakote, ir viskas yra tiesa, išskyrus vieną dalyką, kad to kapitalo atsitraukimą iš Lietuvos, aš buvau susitarusi, buvo galimybė perfinansuoti gegužės mėnesį. Jei mes būtume tą milijardą pasiėmę už 1,5 proc., tai nebūtų buvę viso šito. Kas trukdė jį paimti? Kas trukdė nuvažiuoti ir pasirašyti šitą susitarimą?“ – rėžė M.Starkevičiūtė.
Anot jos, Vengrija, Rumunija, kurios skolinosi daugiau nei už 3 proc. palūkanas, „ne Lietuva – mes buvome graži šalis, viskas sutvarkyta“.
Ji tikino neginanti ankstesnės Vyriausybės. Anot jos, prie krizės būtent ir privedė, kad didelės ES lėšos buvo nukreiptos neatsakingai ir išleistos daugiausia statybos sektoriuje.
„Pono Kirkilo vyriausybė neparuošė investicinių krypčių, kur galima inovacijas skatinti, čia sudėtingiau, o nuvarė viską į statybas. Statybos sektorius pas mus išaugo 167 proc. per trejus metus, kainos pakilo iki 11 proc., tai yra – nesuvaldė investicijų iš ES. Neparuošė ministrai, kad būtų investuojama į naujas gamyklas ar Lietuvos ateitį“, – rėžė M.Starkevičiūtė.
Anot jos, ekonomika perkaito, bet dėl to nereikia kaltinti JAV ar pasaulinės finansų krizės – „tai pačių klaidos“.
Ji piktinosi, kad vėlesnės vyriausybės sprendimai, sumažinti atlyginimai ir pensijos iš Lietuvos išvarė 370 tūkst. žmonių per 4 metus.
„Taigi aš supratau, ką jie daro. Nebuvo galima susikalbėti. Patyčios, vaidino žvaigždes“, – apie krizės valdymą kalbėjo M.Starkevičiūtė.
Pas I.Šimonytę „negalėjo patekti“
M.Starkevičiūtė kelis kartus patikino, kad tuometė finansų ministrė I.Šimonytė klausė prezidentūros nurodymų.
„Aš bandžiau kelis kartus pas ją pakliūti. Pas I.Šimonytę prašiausi priėmimo, buvau ką tik baigusi kadenciją, domėjausi tais klausimais – ji visuomet atsisakydavo mane priimti. Aš pasiteiravau neoficialiai Finansų ministerijoje, tada juk visus vardais pažinojau, tiek metų dirbau, reformas Lietuvoje ruošiant dalyvavau. Man pasakė, kad yra uždrausta iš prezidentūros ir I.Šimonytė griežtai klauso“, – Seimo komitete liudijo M.Starkevičiūtė.
M.Starkevičiūtė tikino, kad to I.Šimonytė net ir neslėpė.
„Ji ir dabar sako, kad yra partijos kareivis, ką jai pasakys, tą ir darys. Tai čia yra toks elgesio modelis, gali jį ginti, gali ne, tai čia ne mano reikalas“, – teigė M.Starkevičiūtė.
Žėrė kaltinimus D.Grybauskaitei ir įžvelgė baudžiamąją atsakomybę
Toliau M.Starkevičiūtė pratrūko – ėmė kaltinti politikus, esą jie buvo finansiškai suinteresuoti Lietuvai nepalankiais sprendimais.
Per garsiąją pirmąją Lietuvos bankų krizę, kai ponas Adolfas Šleževičius, premjeras, anksčiau laiko atsiėmė savo indėlį, jis iškart atsistatydino, ir niekam nekilo abejonių, kad taip reikia padaryti.
„Finansiniai įstatymai buvo priimti tokie, kad įgyvendintas best execution principas. Best execution principas reiškia, kad investuotojui turi būti pasiūlyta investuoti geriausia galima rinkoje kaina. Geriausia galima Lietuvai kaina buvo 1,5 proc., ten yra visi dokumentai“, – sakė M.Starkevičiūtė.
Anot jos, Lietuva nesilaikė šio principo ir bankai darė ką nori. Nors Europoje už tai numatyta labai didelė atsakomybė – baudžiamoji, kalėjimas, turto konfiskavimas.
„Aš dabar norėčiau paklausti, ar aukšti Lietuvos pareigūnai, kurie ragino investuoti po 9 procentus, iš to nėra uždirbę? Jie ir jų susieti asmenys, kaip tai aprašyta įstatyme. Turiu omenyje viešai paskelbtą informaciją, kad Dalia Grybauskaitė į tas 9,5 proc. palūkanų obligacijas investavo, pati ragindama nesiskolinti pigiau. Tai čia yra baudžiamoji atsakomybė. Aš tik sakau, čia ne jai taikyti, bet yra įstatymas priimtas, kad reikia sugriežtinti finansų rinkų darbą. Tai yra baudžiamoji atsakomybė su turto konfiskavimu“, – rėžė M.Starkevičiūtė.
Anot jos, tą reglamentuoja Europos direktyvos, MIFID, Finansinių rinkų instrumentų direktyva.
„Per garsiąją pirmąją Lietuvos bankų krizę, kai ponas Adolfas Šleževičius, premjeras, anksčiau laiko atsiėmė savo indėlį, jis iškart atsistatydino, ir niekam nekilo abejonių, kad taip reikia padaryti“, – lygino M.Starkevičiūtė.
Ji tikino, kad prieš kelerius metus apie minėtą rezoliuciją kalbant Lietuvos radijuje, buvo išjungtas garsas tiesioginėje transliacijoje.
Prezidentūra: obligacijas pirko, nes pasitikėjo valstybe
Prezidentūra sureagavo į M.Starkevičiūtės mestus kaltinimus valstybės vadovei. „Per ekonominį sunkmetį Prezidentė investavo savo asmenines santaupas į Vyriausybės vertybinius popierius taip parodydama, kad pasitiki savo valstybe ir tiki jos ekonomikos atsigavimu“, – skelbiama prezidentūros komentare.
Taip pat teigiama, kad prezidentė Vyriausybės vertybinius popierius pirko ne tiesiogiai, o rinkoje iš finansų tarpininko – vieno iš komercinių bankų. Tokiu būdu Vyriausybės vertybinius popierius galėjo įsigyti kiekvienas šalies gyventojas.
„Prezidentė galėjo investuoti santaupas ir į kitų privačių įmonių akcijas ar fondus, tačiau šalies vadovė norėjo didinti visų investuotojų pasitikėjimą Lietuva, todėl pasirinko būtent Vyriausybės vertybinius popierius. Prezidentė drauge su visais Lietuvos žmonėmis buvo solidari per krizę. Trejus metus Prezidentė pusę Prezidento algos grąžino į valstybės biudžetą. Per šį laikotarpį į valstybės biudžetą grąžino 100 tūkst. eurų“, – skelbiama komentare.
Prašo kreiptis į prokurorus
M.Starkevičiūtė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto paprašė savo liudijimą perduoti prokuratūrai.
„Aš prašau perduoti prokuratūrai visus mano parodymus, kad būtų ištirta, ar nepasipelnė iš šio skirtumo, tarp galimo skolinimosi, ir to skolinimosi Lietuva, politikai, ir su jais susiję asmenys, kurie priėmė sprendimus“, – pabaigė liudijimą M.Starkevičiūtė.
S.Jakeliūnas pažadėjo, kad visi įrašai lieka, ir bus svarstoma tokia galimybė. Savo liudijime M.Starkevičiūtė pažymėjo, kad nuo 2007 m. buvo EP atsakinga už Europos ekonominę politiką, Europos ekonomikos ir pinigų politikos komitete buvo atsakinga už daugumą finansinių „dosjė“, tokių kaip bankų kapitalo pakankamumas.
I.Šimonytė: Lietuva neatitiko sąlygų
I.Šimonytė patikino, kad visos priemonės pasiskolinti pigiau buvo svarstomos, tačiau Lietuva tokių galimybių neturėjo.
„Aš negaliu įlįsti į jos galvą ir atspėti apie ką konkrečiai ji kalba. Bet aš spėju, kad ji kalba apie lanksčiąją kredito liniją, kur buvo toks TVF instrumentas ir kur tikrai – kai gavai tuos pinigus, galėjai naudoti be jokių sąlygų. Bet bėdelė yra ta – kad gautum tą kredito liniją, turėjai atitikti krūvą sąlygų“, – sako I.Šimonytė.
Ji socialiame tinkle „Facebook“ pasidalino ir TVF keliamomis sąlygomis, tarp jų einamosios sąskaitos, infliacijos, rinkos dydžiai ir pan.
TVF dokumente nurodoma, kad norint gauti prieigą prie kredito linijos, valstybė privalo turėti tvarią prieigą prie išorinių rinkų ir kapitalo, gerą kredito istoriją, tvarius viešuosius finansus, taip pat ir bendrą skolą, žemą ir stabilią infliaciją, stabilią pinigų politiką, stiprų finansų sektorių, efektyvią finansų sektoriaus priežiūrą, duomenų skaidrumą ir integralumą ir kt.
„Daug daug buvo dalykų, apie kuriuos mes pasvajoti negalėjome tuo metu. Ir aš būčiau visiška idiotė, jeigu nebūčiau šitos galimybės bandžiusi išnaudoti“, – sako I.Šimonytė.
Ji neprisiminė nieko panašaus į M.Starkevičiūtės minimą rezoliuciją ir galimas ES garantijas.
„Nelabai žinau apie ką ji šneka“, – trūktelėjo pečiais I.Šimonytė.
Ji taip pat patikino neprisimenanti nei karto, kada nebūtų įleidusi M.Starkevičiūtės į ministeriją.
„Mes ne vieną kartą esame susitikę ir viešai, ir oro uoste, ir jei ji norėjo man labai kažką pasakyti, tikrai tą galėjo padaryti“, – sako I.Šimonytė.
Anot jos, viskas, kas „tuo metu buvo ant stalo ir ką buvo galima padaryti“.
„Viskas buvo vertinama, ir dėl kredito linijos mes daug daug daug pastangų įdėjome bandant rasti skylę, kaip į ją įlįsti, ir būtent dėl mūsų, paskui, 2012 m. atsirado toks išankstinis instrumentas, tik tiek, kad jau mums tuomet buvo per vėlu ir to nebereikėjo“, – sako I.Šimonytė.
Ji teigė nesuprantanti, kokiu principu Biudžeto ir finansų komitetas pasirenka, ką apklausti krizės priežasčių tyrime: kodėl kviečiami būtent šie liudytojai, kokiais kriterijais jie atrenkami, kodėl neliudija kiti ekonomistai, mokslininkai.
