Ministerija skaičiuoja, kad tokia išimtis smulkiesiems prekybininkams per metus leistų sutaupyti iki 40 mln. litų, ketvirtadienį rašo dienraštis „Verslo žinios“.
Dabar tiek standartinę, tiek galutinę kainą turi nurodyti visi prekybininkai – ir įmonės, ir fiziniai asmenys.
Parengtas ūkio ministro įsakymo pakeitimo projektas dėl Lietuvoje parduodamų daiktų ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių numato, jog tais atvejais, kai prekė parduodama prekyvietėje, kioske ar kitame laikinajame statinyje arba prekė parduodama parduotuvėje, kurios prekybos plotas neviršija 120 kvadratinių metrų, nurodyti standartinės kainos nebereikėtų, o užtektų tik galutinės kainos.
„Standartinės kainos žymėjimas atima daug laiko, nes kiekvienąsyk, atsivežus prekes, reikia susiskaičiuoti ir surašyti, kiek kainuoja ir pakuotė, ir kilogramas. Jei parduotuvėje dirba vienas savininkas, jis tam sugaišta ne vieną valandą“, – aiškina Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė.
Vartotojų teisių gynėjai įsitikinę, kad išlyga neįmanoma: tiek stambiuose prekybos centruose, tiek mažose parduotuvėse pirkėjas turi gauti vienodą informaciją apie prekę.
„Mūsų nuomone, tai, ką siūlo Ūkio ministerija, apriboja vartotojo teisę gauti išsamią informaciją apie prekių kainą, turėti galimybę jas palyginti. Nei prekybos vieta, nei prekybos įmonės apyvarta neleidžia riboti vartotojo interesų“, – projektui nepritaria Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių ir paslaugų skyriaus vedėja Viktorija Dobrynskienė.
Pasak jos, nurodyti standartinę vieneto kainą, kad vartotojas gautų informaciją, leidžiančią palyginti kainas, iš pardavėjo reikalauja tiek Civilinis kodeksas, tiek Europos Sąjungos (ES) teisė.
Ūkio ministerija direktyvoje surado išimtį, leidžiančią šalims pereinamuoju laikotarpiu taikyti išimtis pardavėjams, kuriems standartinių kainų žymėjimas sukeltų sunkumų. Kai kurios ES šalys tokia išimtimi naudojasi nuo 1998-ųjų, nes galutinis pereinamojo laikotarpio terminas direktyvoje nenurodytas. Pavyzdžiui, Graikijoje standartinės kainos nurodyti nereikalaujama, jei parduotuvės plotas nesiekia 50 kv. m, Slovėnijoje – iki 500 kv. m, Didžiojoje Britanijoje – iki 250 kv. m, Prancūzijoje – ne savitarnos mažmeninės prekybos įmonėse, kai prekybos plotas neviršija 120 kv. m. Pastarąjį variantą norėtų taikyti ir Lietuva.
