Primena filmo scenarijų
Į restoraną atvykstame pietų metu, kai čia jau tiršta – laisvi staliukai dingsta akyse. Nešina žuvimi, cepelinais ar vištiena sukiojasi ir pati šios vietos šeimininkė Toma.
Daugelį čia užsukančių ji jau pažįsta – pasiteirauja, kaip sekasi, žino, kokie jų mėgstami patiekalai ir pati juos suguldo ant staliukų.
„Džiaugiuosi, kad 95 proc. savo klientų jau pažįstu, žinau, ką jie mėgsta, kokie jie yra, ką jie veikia gyvenime“, – sako biržietė.
Kiek atsilaisvinusi verslininkė prisėda pabendrauti ir su mumis – papasakoja, kaip gyvenimas grąžino į gimtinę, ką daro kitaip, nei kiti ir kokių planų dar turi.
„Mūsų klientai lygina mus su prancūziškais restoranais. Man svarbu, kad žmonės išeitų laimingi, kad tai nebūtų biurokratinė vieta pavalgyti pietus, kad liktų teigiama emocija. Žmonėms tam reikia ne tik maisto, bet bendravimo. Todėl mane dienos pietų metu rasite čia. Aš galiu ir padengti, ir nuvalyti staliuką, jei reikia. Likusiu laiku einu dirbti direktorės darbo“, – nusijuokia ji.
Tiek ji, tiek vyras – biržiečiai, kurį laiką gyvenę sostinėje.
„Mes čia gimę, augę, baigę mokyklas ir, kaip ir dauguma jaunų žmonių, išvažiavę į Vilnių. Ten darėme karjeras, pati dirbau valstybės tarnyboje, statybų srityje. O kai gimsta vaikai, nori pokyčių. Mūsų šeimos atvejis primena filmą „Mes nusipirkome zoologijos sodą“. Čia buvo labai panašiai – mes niekuomet nesvajojome turėti restorano“, – prisipažįsta Toma.
