Sutuoktinių pajamos turi būti dalijamos. Sutuoktinių pajamos (nesant vedybų sutarties) deklaracijose turi būti dalinamos per pusę, neatsižvelgiant į tai, į kurio gyventojo sąskaitą pervedamos lėšos. Tai taikoma pajamoms, gautoms iš santuokoje įgyto turto (vertybinių popierių, nekilnojamojo ar kilnojamojo turto) realizavimo ar naudojimo. Pavyzdžiui, jei sutuoktinis parduoda akcijas, už kurias pajamas gauna į asmeninę sąskaitą, akcijų pardavimo pajamas ir įsigijimo kainą turi deklaruoti abu sutuoktiniai lygiomis dalimis, kiekvienas atskirai pritaikydamas neapmokestinamąjį dydį – 500 eurų. Pajamos dalinamos per pusę, jei nuomojamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimas turtas.
Sandoriai grynaisiais pinigais kelia problemų. Atkreipiame dėmesį, kad iki deklaravimo termino pabaigos gyventojai privalo deklaruoti ne tik pajamas, bet ir turėtus sandorius grynaisiais pinigais (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnį PRC907 formoje), jei suma per metus su asmeniu viršija 15 000 Eurų. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nedeklaruotais sandoriais nėra galimybės pagrįsti turto įsigijimo ar pajamų šaltinių. Disponuojant grynaisiais pinigais (įsigyjant turtą, suteikiant paskolas ir pan.), mokesčių mokėtojui kyla keblumų įrodinėjant, kad turėjo pakankamai pajamų išlaidoms padengti. Mokestinių ginčų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad gyventojai pasirinkdami pajamas ar pinigines lėšas gauti grynaisiais pinigais be notarinio tvirtinimo, prisiima ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos.
Gyventojui pardavus paveldėtą turtą, iš pardavimo pajamų atimama įsigijimo kaina gali būti nustatoma dviem būdais. Pardavus paveldėtą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą, patalpas, namą ar kt.), kai netaikomos neapmokestinimo lengvatos, GPM skaičiuojamas nuo skirtumo tarp pardavimo kainos ir įsigijimo kainos (rinkos vertės) paveldėjimo metu. Ginčų praktika atskleidė, jog gyventojai nežino, kad turto įsigijimo kaina gyventojo pasirinkimu gali būti laikoma ne tik paveldėjimo metu įgyto turto vertė, nurodyta paveldėjimo teisės liudijime, bet ir turto vertintojo nustatyta individuali rinkos vertė (ne vėliau kaip paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo datai). Pasirinkęs pastarąjį būdą, gyventojas turi kreiptis į turto vertintoją.
Nekilnojamojo turto įsigijimo ar pasistatymo kainą svarbu pagrįsti konkrečiais dokumentais. Gyventojas, norėdamas iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų atimti įsigijimo (statybos) kainą, privalo išlaidas pagrįsti konkrečiais dokumentais: PVM sąskaitomis faktūromis, banko apmokėjimo dokumentais, kvitais, kt. Ginčų praktika parodė, kad, nesant įrodymų, turto įsigijimo kaina negali būti nustatoma remiantis ekonominio modeliavimo ar kitais netiesioginiais metodais. Atkreipiame dėmesį, jog dokumentai svarbūs ne tik pagrindžiant atimamą įsigijimo, pasistatymo ir įsirengimo kainą, bet ir situacijose, kai mokesčių administratorius tikrina, ar gyventojo oficialios pajamos atitinka jo išlaidas. Pavyzdžiui, vertinant, ar gyventojas turėjo pakankamai lėšų pasistatyti namą, gyventojui neturint statybos išlaidų dokumentų, šias išlaidas (turto pasistatymo kainą) už jį nustato mokesčių administratorius, remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenimis ir UAB „Sistela“ sudarytais kainynais. Tokiu atveju kyla rizika, jog mokesčių administratoriaus, remiantis išvestiniais duomenimis, nustatytos išlaidos bus didesnės nei faktinės, ir dėl to bus padaryta išvada, kad gyventojas neturėjo pakankamai lėšų pasistatyti namą.
Pardavus gyventojų pastatytus objektus, gali atsirasti ne tik GPM, bet ir PVM prievolės. Mokestinių ginčų praktikoje buvo patvirtinta visa eilė sprendimų, kai gyventojų pastatyto turto pardavimas buvo laikomas PVM apmokestinama ekonominė veikla. Pavyzdžiui, teismų praktikoje PVM objektu buvo pripažinti atvejai, kai gyventojai įsigijo du žemės sklypus, skirtus mažaaukščių namų statybai, juose ūkio būdu pastatė dvibučius kotedžus bei juos, nebaigtus statyti (arba dalinės apdailos), pardavė. Tokiais atvejais paradavimas buvo pripažintas ekonomine veikla ir gyventojas buvo įpareigotas sumokėti PVM, neatsižvelgiant į tai, kad nebuvo registruotas PVM mokėtoju, nes atlygio suma 12 mėnesių laikotarpi, viršijo 45 000 eurų. Atkreipiame dėmesį, kad apskaičiuotas PVM atimamas iš gauto atlygio už pastatyto turto pardavimą, o deklaruojamoms pajamoms, nuo kurių skaičiuojamas GPM, priskiriama tik likusi dalis.
Tikslinti galima ir už praėjusius metus, bet laikotarpiai skirtingi. Primename, kad jei gyventojai padarė klaidų ankstesniais laikotarpiais, jie gali patikslinti pajamų mokesčio deklaracijas už einamuosius ir penkerius praėjusius metus (pradedant nuo 2016 metų), išskyrus individualios veiklos atvejus, kai tikslinimui taikomas trumpesnis trejų metų terminas.
