– Pone Savickai, suprantu, kad daugiausiai ginčų Taryboje kilo dėl to, kaip reikėtų nustatyti MMA dydį?
L. Savickas: Labai džiaugiamės, kad Trišalėje taryboje pavyko rasti pritarimą Vyriausybės siūlymui nuo 2018 m. sausio 1 d. MMA didinti iki 400 eurų. Tačiau pagrindinės diskusijos buvo, kaip tas procesas turi vykti. Mūsų Darbo kodeksas numato, kad Trišalė taryba teikia rekomendacijas. Taigi partneriai siekė užsitikrinti, kad šis procesas būtų kiek įmanoma depolitizuotas. Vyriausybė tą sprendimą taip pat palaikė. Pagrindinės diskusijos buvo kokiais kriterijais remiantis turėtų būti nustatyta MMA.
Sprendimas buvo, kad priimdami sprendimą Taryboje turėtume remtis ketvirtadalio didžiausią MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykį turinčių ES valstybių vidurkiu. Šiuo metu, tai 47,6 proc. Taip pat, sutarėme dėl grindų ir lubų. T.y., kad tai būtų ne mažiau, kaip 45 proc. ir negalėtų viršyti 50 proc. Jei pasižiūrėti ES vidurkį, tai didžioji dalis ES šalių laikosi iki 45 proc., tačiau Tarptautinis valiutos fondas mums rekomenduoja dydį ne didesnį nei 50 proc. tam, kad išlaikytume šalies ekonomiką konkurencingą. Taigi pataikėme į tam tikrą vidurkį, kuris užtikrina galimybę didinti MMA, didinti gyventojų pajamas ir tuo pačiu išlaikyti šalį konkurencinga.
– Pone Černiauskai, profesinės sąjungos ėjo į Trišalę tarybą reikalaudamos 500 eurų MMA. Teks susitaikyti su 400 eurų ir pažado, kad iki 2020 m. tiek 500 eurų bus pasiekti, taip pat negavote. Taigi ne jūsų pusėje pergalė šiandien?
A. Černiauskas: Nepasakyčiau, kad pergalė ne mūsų pusėje. Mes siūlėme didesnę ir galvojome, kad Vyriausybė šiuo metu MMA galėjo padidinti bent iki 420 eurų. Tačiau ta MMA nustatymo perspektyvos sistema, kuri buvo šiandien sukurta, tai vidutinio darbo užmokesčio augimo (VDU) analizės leidžia daryti prielaidas, kad 2020 m. pradžioje bus 500 eurų, o gal net ir dar daugiau. Mes net kalbėdami apie tuos 500 ir tas perspektyvas irgi darėme prielaidas, kad esant dabartinei ekonomikos situacijai, neatsirandant kažkokių ekonominių kataklizmų. Suprantame, kad jei bus krizė, tai niekas nekalbės apie tokio mąsto MMA didinimą. Tačiau dabartinės perspektyvos leidžia teigti, kad 2020 m. mes turėsime MMA netoli 500 eurų.
Mus džiugina, kad yra rastas tas kriterijus, kuris yra gan konkretus su lubomis ir grindimis. Pagrinde diskusijos vykdavo, nes nebūdavo atspirties taško. Turėdavome rodiklius ir sakydavome, kad yra visos prielaidos minimaliai algai didinti ir laukdavome Vyriausybės išvados, ką ji pasakys, kiek biudžetas gali ją didinti. Dabar žaidimas prasidės truputį iš kitos pusės, mes turime kriterijus ir siūlysime didinti tiek, kiek tie kriterijai reikalauja.
– Pone Mačiuli, turbūt tą depolitizavimą ir reikėtų vadinti didžiausiu laimėjimu? Nes iki tol tai buvo politinis įrankis prieš rinkimus.
N. Mačiulis: Taip, prireikė tik 27 nepriklausomybės metų, kad pagaliau MMA būtų nustatomas civilizuotai, remiantis ekonominiais dėsniais, kitų šalių patirtimi, tarptautinių institucijų rekomendacijomis, o ne norais ir svajonėmis.
N. Mačiulis: Taip, prireikė tik 27 nepriklausomybės metų, kad pagaliau MMA būtų nustatomas civilizuotai, remiantis ekonominiais dėsniais, kitų šalių patirtimi, tarptautinių institucijų rekomendacijomis, o ne norais ir svajonėmis. Mes turėjo rimtą problemą, kuomet pažadai prasilenkdavo su bet kokia ekonomine realybe ir su bet kokiomis galimybėmis. Dar neaišku, ką darys politikai, kurie iš tiesų mėgsta pažadėti labai daug nevertindami valstybės galimybių.
Net ir nustačius aiškius principus, kad MMA svyruos tarp 45–50 proc. VDU, gali kažkas pasakyti, kad dabar siūlome daryti iki 55 proc. Nesame visiškai apsaugoti nuo populizmo ir tokių pažadų. Kitas svarbus aspektas, tai nežinau ar sutarta tokį sutarimą įtvirtinti įstatymu. Kol tai yra tik šiaip pasitarta, tai pasikeitus aplinkybėms ar Trišalės Tarybos atstovams, gali keistis ir požiūris. Ypač jei bus tokių politikų, kurie žadės daug daugiau nei sutarta dabar. Nors dabartinis sutarimas yra labai logiškas ir sveikintinas.
– Tas pririšimas prie VDU taip pat gali kelti klausimų, nes skirtingose savivaldybėse darbo užmokestis yra labai skirtingas. Pavyzdžiui, Vilniuje bruto VDU – 938 eurai, Kėdainiuose – 852 eurai, Klaipėdoje beveik – 852 eurai, o tuo tarpu Kalvarijos savivaldybė – 587 eurai, Zarasuose – 581 euras ir t.t. Tai pastaruosiuose miestuose žmogus dirbanti ne už minimumą didelės motyvacijos nejaučia, pone Savickai?
L. Savickas: Taip, darbo užmokestis labai varijuoja tarp skirtingų miestų ir regionų. Į tai reikia pasižiūrėti kompleksiškai, ką Vyriausybė siūlo. Vienas pagrindinių premjero prioritetų yra gyventojų pajamų didinimas. Tai viena iš priemonių buvo MMA. Tačiau yra ir kitos priemonės. Jau nuo liepos 1 d. įsigaliojo tai, kad MMA negali būti mokamas už kvalifikuotą darbą.
– Tačiau nėra nustatyta, kas yra kvalifikuota, kas ne.
L. Savickas: Taip, bet turime dar tik vieną pirmųjų mėnesių, kai tos priemonės yra taikomos. Efektas jau yra, darbo užmokestis kyla ir darbo inspekcija sprendžia visus ginčus, kai yra abejojama dėl tokių nuostatų. Noriu užbaigti mintį, kad 2018 m. biudžete yra trys esminės priemonės, kurios yra būtent orientuotos į pajamų didinimą. Pagrindinė – NPD didinimas nuo 320 eurų iki 380 eurų , tuomet PNPD keitimas į vaiko pinigus, bei Sodros NPD įvedimas. Šios priemonės kartu su MMA, šeimai, kurios abu sutuoktiniais uždirba MMA ir augina du vaikus, galėtų padidinti jų pajamas daugiau nei 100 eur/mėn. ir tai yra 3 MMA/metus. Tai yra labai ženklus pasiūlymas.
– Pone Černiauskai, buvo pasirodę įvairių siūlymų MMA reguliuoti atsižvelgiant į savivaldybių VDU. Kaip jūs žiūrite į šią idėją? Tai apskritai įmanoma 60-čiai skirtingų savivaldybių nustatyti atskirus MMA, kai tai sunku padaryti net nacionaliniu mastu?
A. Černiauskas: Išskirti savivaldybes procesas gan sudėtingas, nes tose pačiose savivaldybėse yra visiškai skirtingi verslai. Vienam verslui mokėti tą MMA sudėtinga, kitam – visiškai paprasta. Nereikia išradinėti dviračio. Ši sistema yra sukurta Skandinavijos šalyse, kur vyrauja sektorinės kolektyvinės sutartys. Būtent tose sutartyse nėra MMA, jis nustatomas tam tikram sektoriui. O nustatant sektoriui minimalų darbo užmokestį, taikomas koeficientas pagal gyvenamąją vietą. Ten yra tas principas, kad jei žmogus gyvena didmiestyje, kur pragyvenimo lygis yra didesnis, reiškia jam taikomas vienas koeficientas, o tam kuris gyvena ne tokiose brangiose vietose – kitas.
A.Černiauskas: Ten yra tas principas, kad jei žmogus gyvena didmiestyje, kur pragyvenimo lygis yra didesnis, reiškia jam taikomas vienas koeficientas, o tam kuris gyvena ne tokiose brangiose vietose – kitas.
Nuo liepos 1 d. įsigaliojusiame darbo kodekse atsirado nauja ir labai svarbi norma, kad sektorinėse, teritorinėse kolektyvinėse sutartyse galima susitarti ir nesilaikyti net imperatyvių darbo kodekso normų, išskyrus diskriminaciją, saugą, minimalų poilsio laiką ir pan. Tai reiškia pats įstatymas suponuoja teisę darbdaviams ir darbuotojams tartis dėl darbo užmokesčio. Tai jei mes susitarsime dėl MMA tam tikram sektoriui, tai galėsime tartis ir dėl tam tikrų koeficientų taikymo. Jūs teisingai pastebėjote, pavyzdžiui, Vilniuje ta MMA beveik neegzistuoja, o kai kuriuose rajonuose ji yra netoli VDU, kai kuriuose sektoriuose net kaip maksimalus darbo užmokestis. Šis įstatymas leidžia tartis, tik reikia darbdaviams suprasti, kad nereikia keisti įstatymų, kad reikia tartis.
– Pone Mačiuli, ką jūs manote apie tokį savivaldybių atotrūkį?
N. Mačiulis: Manau, kad po kelių metų mes galime matyti situaciją, kuomet bus savivaldybių, kuriose VDU beveik nesiskirs nuo MMA. Bet nemanau, kad tai yra pagrindas kalbėti apie tai, kad kažkuriose savivaldybėse MMA galėtų būti mažesnis, nes tai dar labiau pagilintų regioninę atskirtį ir dar labiau paskatintų emigraciją. Reikia turėti omenyje, kad MMA didinimas yra instrumentas kelti visą VDU, nes darbuotojai dažnai turi derybinės galios reikalauti, kad būtų išlaikoma diferenciacija atlyginimų atspindinčių jų kompetencijas. Jei MMA padidėja iki 500 eurų, tai tas, kuris uždirba 550 turi teisę reikalauti, kad jo atlyginimas irgi didėtų ir išliktų skirtumas tarp jo ir minimalaus atlyginimo. Matyčiau labiau ne regioninę problemą, bet yra kita problema. Viešajame sektoriuje yra kvalifikuotų darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, kurie uždirbs šiek tiek daugiau nei MMA. Ir jie derybinės galios neturi. Tai valstybei yra naujas didžiulis iššūkis kaip pakelti mokytojų, slaugytojų, ugniagesių ir kitų kvalifikuotų darbuotojų atlyginimus, kurie neretai uždirba nedaug daugiau nei dabartinis MMA. Tai bus didžiausia įtampa ir iššūkis Vyriausybei.
– Lietuvos bankas siūlo diferencijavimą pagal amžių. Tarkime tik ką baigusiam mokslus jaunam žmogui, kuris dar neturi jokių kompetencijų, būtų galima kažkiek mažesnį MMA, kad lengviau jį priimtų į darbo rinką ir t.t. Kaip jūs žiūrite į tokį siūlymą?
L. Savickas: Taryboje kartu ir su Lietuvos banko atstovais ieškojome kokia yra ta teisinga priemonė ir principas reguliuoti MMA. Pasirinkta palaikyti minimalų standartą 400 eurų. Atsargiai vertiname tiek regioninio diferencijavimo idėjas, tiek pagal amžių. Yra tam tikra rizika išskirti vieną kategoriją nuo kitos ir nežinome, kaip tai iš tiesų paveiktų. Tačiau tikslas MMA yra nustatyti minimumą ir siekti didinti darbuotojų pajamas. T. y. siekiame kurti tokias darbo vietas, kurios moka didesnį darbo užmokestį ir pavyzdžius turime labai gerus. Pavyksta kryptingai pritraukti užsienio kapitalo įmones, kuriose dažniausiai ir įsidarbina jauni žmonės. Tose įmonėse vidutinis darbo užmokestis yra dvigubai didesnis už šalies VDU. Žiūrint kompleksiškai, ką mes bandome pasiekti, tai numatyti šiek tiek aukštesnį minimalų standartą ir kurti galimybes jauniems ir ne tik specialistams eiti į tuos darbus, kur moka solidų ir didesnį atlyginimą.
– Pone Mačiuli, dėl jaunimo. Yra logikos, kad juos lengviau priimtų, jie įgis patirties ir galės siekti didesnio atlygio. Bet dažnas atvejis, kad jaunimas jau dabar nesutinka dirbti už minimalią algą ir renkasi arba šalia minimalios gauti nelegalių pajamų, arba emigruoja, nes už tą patį darbą kitur gauna daugiau.
N. Mačiulis: Manau, kad retai jaunuolis įgijęs bent kažkokią kvalifikaciją ieško galimybių įsidarbinti už MMA. Visuomet yra ambicija gauti didesnį darbo užmokestį ir niekada darbuotojas, kad ir koks būtų tas MMA nesijaus gerai, kad gauna mažiausiai kiek leidžia valstybė. Dėl to jaunimas taiko į didesnį atlyginimą, įgyja išsilavinimą. Reikia turėti omenyje, kad jaunuoliai yra patys mobiliausi. Jie nėra sukūrę šeimos, gali laisvai rinktis kur gyventi, taip pat ir pasirinkti kitą valstybę. Tai įmonės siūlydamos diferencijuoti atlyginimą patirties neturinčiam asmeniui rizikuoja, kad tų darbuotojų tiesiog nebus. Manau, kad dabar esame tokioje stadijoje, kai mažėja užimtumas, darbuotojų trūkumas tampa vis akivaizdesnis kiekvieną dieną ir manau, kad MMA klausimas turėtų pasitraukti iš eterio. Vis daugiau bus kvalifikuotų darbuotojų derybinė galia ir gebėjimas reikalauti didesnio atlygio nei MMA. MMM bus toks higieninis veiksnys, kuris dar liks kai kuriuose sektoriuose, bet esu įsitikinęs, kad dalis darbuotojų gaunančių MMA Lietuvoje vis mažės ir tai nebebus tai labai svarbus nuolatinis klausimas.
