V.Šapoka, prieš kelis mėnesius žadėjęs, kad mokesčių pertvarkos pokyčius pirmiausia turėtų pajusti mažiausiai uždirbantieji, nes ši vyriausybė siekia sumažinti skurdo ir pajamų nelygybės problemą, kuri dusina Lietuvą, taip įvertino savo darbą: „Laikėmės trijų pagrindinių tikslų – sumažinti skurdą ir pajamų nelygybę, suteikti paramą šeimoms, supaprastinti sistemą“.
Taigi, jeigu vyriausybės planams pritars Seimas, kitąmet ketinama skirti rekordinę sumą skurdui mažinti – 4 milijardus eurų. Naujieji finansų ministerijos siūlymai kainuos 483 mln. eurų, 252 mln. iš jų – pensijoms, 193 mln. – vaikams ir mažai uždirbančioms šeimoms, dar 38 mln. – kitai paramai.
Vyriausybė siūlo neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 310 eurų pakelti iki 380-ies ir prilyginti minimaliai mėnesio algai.
Dabar taikomo 200 eurų papildomo NPD nebeliks, tačiau atsiras vaiko pinigai – po 30 eurų už pirmą ir antrą vaiką, o už trečią ir visus kitus – po 75 eurus, kuriuos gaus visi be išimčių.
„Sodros“ įmokos uždirbantiems iki 380 eurų bus mokamos nuo 280 eurų. Gaunantiems didesnę algą neapmokestinama pajamų dalis laipsniškai mažės, kol visai bus nebetaikoma. Gyventojų pajamų mokesčio neapmokestinimas bus netaikomas gaunantiems per 1000 eurų popieriuje, „Sodros“ įmokos – 480 eurų popieriuje.
Individuali veikla būtų apmokestinama ne pagal rūšį, o pagal pelną. Išskirtinių mokesčių tarifų netektų žemdirbiai, jiems dar padidėtų ir dyzelino kaina, nuo 9 iki 21 išaugtų PVM viešbučiams.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis yra pastebėjęs, kad pripažindama, jog turi didelę pajamų nelygybės problemą, Lietuva turi ir dar didesnę – neturi idėjų, kaip ją mažinti.
Jūsų dėmesiui – interviu su N.Mačiuliu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“.
– Pratęsiant jūsų mintį apie idėjų badą. Jūs sakote, kad vieną idėją vis dėlto turi – didinti mokesčius visada ir kuo daugiau jų perskirstyti per biudžetą. Kai matote šitos vyriausybės ir šito finansų ministro pasiūlymus, kaip juos vertinate? Čia yra mokesčių didinimo ir noro kuo daugiau perskirstyti per biudžetą?
– Na, turbūt, visų pirma, tokių siūlomų mokesčių sistemos pokyčių nereikėtų vadinti reforma, tai yra labiau sistemos tobulinimas, masažavimas, gražinimas sistemos, o ne reforma, nes reforma reikštų, kad keičiasi iš esmės, iš pamatų visa sistema, atsiranda galbūt kažkurie nauji mokesčiai, kažkurie dingsta, kažkurių tarifai didėja, kitų mažėja. Dabar iš esmės vyksta tik vienas dalykas – atsisakoma kai kurių lengvatų, kurias turėjo kai kurie gyventojai ir įmonės, ir mažinama mokestinė našta ypač mažas pajamas gaunantiems gyventojams ir įmonėms, kurios investuoja į technologinį atsinaujinimą bei naujoms įmonėms. Štai tokia yra pagrindinė kryptis šios sistemos. Ne reformos, o tobulinimo, gražinimo.
– Bet ji gera, ta kryptis?
– Manau, kad gera, nes reikia pripažinti, kad pagrindinė ir viena iš didžiausių problemų yra perteklinis darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje. Tą pripažįsta ne tik ekonomistai Lietuvoje, bet ir visos tarptautinės institucijos, ir ta problema yra sprendžiama, nes didinimas NPD, taip pat pritaikomas naujas neapmokestinamas dydis „Sodros“ įmokoms reiškia, kad minimalų atlyginimą ir šiek tiek didesnį nei minimalų atlyginimą gaunančių asmenų mokestinė našta sumažės labai reikšmingai. Ir čia yra pirmas žingsnis mažinant ir socialinę atskirtį, ir mažinant apskritai mokestinę naštą.
Problema, dėl ko galima kritikuoti tokius pakeitimus, – vidutines pajamas gaunančioms šeimoms situacija beveik nepasikeičia. Tai kol kas mes sprendžiame tik skurdžiausiai gyvenančiųjų problemą, bet nežiūrime, kaip padidinti vidurinę klasę, kaip padidinti viduriniosios klasės pajamas.
– Bet, jeigu mes kalbame apie GPM lengvatos ūkininkams ir kitiems jas turėjusiems naikinimą ir jų diferencijavimą ne pagal veiklos sritį, o pagal pajamas, tai ar čia nėra mokesčių šioks toks išaugimas toms grupėms?
– Taip, bet čia reikėtų vadinti lengvatos, kuri galiojo praeityje, panaikinimas, nes iki tol buvo horizontali neteisybė, pavadinkime, arba diskriminavimas, kuomet panašias arba lygiai tokias pačias pajamas gaunantys skirtingų profesijų atstovai mokėjo skirtingus mokesčius. Manau, kad vis tiek yra teigiamas principas, kad diferencijuojamas bus mokesčio tarifas pagal pajamų dydį, o ne pagal pajamų kilmę. Manau, kad bus tikrai iš žemdirbių nepasitenkinimas, ir, aišku, dėl PVM lengvatos viešbučiams, apgyvendinimo paslaugoms taip pat bus nepatenkintų.
– Jūs užsiminėte apie PVM tarifą viešbučiams. Aš pasižiūrėjau šalia mūsų esančios valstybės turi tikrai ne 20 procentų, o mažesnius – ir lenkai, ir latviai, berods. Tai, aišku, mūsų viešbutininkai, labai normalu, sakys: „jūs žlugdote šitą verslą“. Kažkuria prasme tai yra paslaugos eksportas vis dėlto.
– Taip, tai yra pagrindinis argumentas, kurį naudoja viešbučiai. Na, mes čia turime suprasti, kad tai yra galbūt nemalonus pokytis ir tai neigiamai paveiks viešbučių sektorių, galbūt net ir bus mažiau investuojama į viešbučius Lietuvoje ateityje, bet iš vyriausybės pozicijų vertinant tai turbūt yra ne toks svarbus prioritetas, kaip sumažinti mažiausias pajamas gaunančių asmenų apmokestinimą. Manau, kad tikrai diskusijos dėl šios lengvatos panaikinimo bus ir tam, kaip jau sakiau, yra ir argumentų „už“ ir „prieš“. Tai yra viena iš labiausiai kontraversiškų lengvatų.
– Bet pas mus yra tokia mintis „PVM lengvatos“, tuo metu visoje Europoje yra vienas toks didelis PVM mokestis ir yra dar keli to mokesčio tarifai mažesni. Kodėl mes to nevadiname kitais tarifais, o lengvatomis? Ir kodėl mes taip norime panaikinti jas, užuot palaikę kažkokius mažesnius tarifus atskiroms paslaugoms?
Lietuva turi daug neišnaudotų finansinių išteklių. Vienas išteklius yra efektyvesnės valdžios sektoriaus išlaidos.
– Kažin ar esmė nuo to pasikeistų – ar pavadintume lengvatomis, ar pripažintume, kad yra skirtingi tarifai skirtingoms prekėms ir paslaugoms. Ir tie lengvatiniai arba mažesni PVM tarifai išlieka ir knygoms, ir vaistams, ir dar kai kurioms prekėms ir paslaugoms. Ir čia niekada nesibaigianti diskusija, kurioms prekėms turi būti taikomas lengvatinis PVM tarifas. Bet apskritai yra Europos Komisijos gairės, direktyvos, rekomendacijos valstybėms – taikyti kuo mažiau tų lengvatų, lengvatinių tarifų dėl to, kad dažniau tai yra parama verslui. Taip, kai kuriam verslui paramos reikia, bet to nereikėtų komunikuoti kaip naudos galutiniam vartotojui, nes dažnai jis jos negauna.
– Verslo liudijimai bus atimti iš statybininkų ir autoremonto paslaugas teikiančių, ar galima paaiškinti, kodėl būtent šitos dvi grupės pasirinktos?
– Na, turbūt indentifikuojamos tokios grupės, kuriose, manoma, yra piktnaudžiaujama situacija, kai žmogus dirba tokį patį darbą, kaip ir samdomi darbuotojai, dažnai ir tose pačiose įmonėse, bet pasirenka verslo liudijimą tam, kad susimažintų mokesčių naštą. Tai, manau, kad tai yra kaip ir suprantamos priežastys, bet rizikinga strategija, nes kas gali atsitikti? Jeigu mes atimame visiškai galimybę dirbti pagal verslo liudijimą tokį darbą, tai iškyla kita rizika, kad tas žmogus tiesiog netaps samdomu darbuotoju kažkokioje įmonėje, o dirbs visiškai neoficialiai arba blogiausiu atveju emigruos iš Lietuvos. Tai čia iš tiesų yra rizikinga, ir reikia įvertinti, ar tikrai yra vienintelis galimas kelias mažinti apmokestinimų netolygumus.
– Visoms šitoms pertvarkoms, kiek jau dabar yra paskelbta, vyriausybei tikrai reikės nemažos sumos, kalbama apie pusę milijardo. Iš kur tuos pinigus šiandien galima mūsų valstybėje surasti? Ar užteks tik to, kas yra paskelbta, kad vieni turės šiek tiek didesnę naštą, kitiems ji šiek tiek mažės?
– Ne, to turbūt neužteks. Vien lengvatų atsisakymo neužtenka. Ir dar neaišku, ar pavyks visų lengvatų atsisakyti, nes, pavyzdžiui, dyzelino akcizo didėjimas žemdirbiams irgi turbūt sulauks didelio pasipriešinimo, gal net fizinio pasipriešinimo. Ir nereiškia, kad viskas, kas dabar įvardyta ir pasiūlyta, pasieks galutinę finišo tiesiąją. Bet šiek tiek finansinių galimybių Lietuva turi dėl ekonomikos augimo. Bet, na, tikrai ilguoju laikotarpiu neatsisakant lengvatų, neišplečiant mokestinės bazės, bus sunku įgyvendinti tuos visus pažadus.
– Kitaip sakant, jūs prognozuotumėte, kad, jeigu artimiausiu metu, t.y. kitais metais ir nebus kažkokio mokesčių kilimo, tai jis neišvengiamas tolimesnėje perspektyvoje?
– Na, aš nenorėčiau manyti, kad mokesčių kėlimas yra neišvengiamas. Lietuva turi daug neišnaudotų finansinių išteklių. Vienas išteklius yra efektyvesnės valdžios sektoriaus išlaidos. Yra kitas šaltinis – valstybės valdomos įmonės, kurios beveik nemoka pastaraisiais metais jokių dividendų, nors ten irgi yra potencialo papildyti valstybės biudžetą. Na, ir tas trečias yra mokestinių lengvatų, nepagrįstų, kuriomis naudojasi tik dalis gyventojų, naikinimas. Paskutinis žingsnis yra, kai visos tos mano įvardintos priemonės išnaudotos, yra kažkokie nauji mokesčiai ar didesni esamų mokesčių tarifai. Bet tam, kad mes kalbėtume apie naujus mokesčius, mes artimiausius trejus metus galėtume dar labai daug ką nuveikti.
– Ačiū už pokalbį.
