Nors Rusijos rublis dar rugsėjį kainavo 0,0167 euro, šiandien jo vertė yra 42 proc. mažesnė ir siekia 0,0097 arba 97 ct už 100 rublių.
Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, prieš metus už 100 eurų rusas būtų turėjęs sumokėti 5988 rublius, o šiandien – 10 416 rublių. Nuo sausio 1 d. minimali alga Rusijoje yra 16 242 rublių (157,72 euro dabartiniu kursu).
Priežasčių toli ieškoti nereikia – dėl karo Ukrainoje įvestos Vakarų sankcijos pradėjo veikti Rusijos ekonomiką, o pagrindinę eksporto žaliavą – naftą ir dujas– Rusijai tenka parduoti su nuolaida trečiosioms šalims arba, stengiantis apeiti ES sankcijas, pasitelkti tarpininkus, uždarbio dalį paliekant jiems.
Kaip liepos pradžioje pranešė šalies Rusijos ministerija, šalies biudžeto pajamos iš naftos ir dujų 2023 m. pirmąjį pusmetį, palyginti su 2022 m. tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 47 proc. – iki 3,38 trilijono rublių (37,4 mlrd. JAV dolerių) dėl sumažėjusių kainų ir pardavimų apimčių.
Skaičiuojama, kad iki karo pajamos iš dujų ir naftos galėjo sudaryti apie 45 proc. Rusijos Federalinio biudžeto.
Agresorės talkininkės Baltarusijos rublis taip pat raudonavo, tačiau kur kas mažiau – per metus nukrito -5,73 proc. Dolerio atžvilgiu netgi fiksuotas minimalus stiprėjimas 1,01 proc.
Karo epicentre atsidūrusios ir nuolat atakuojamos Ukrainos grivina per metus euro atžvilgiu taip pat susilpnėjo, tačiau taip pat gana nedaug -6,41 proc. Dolerio atžvilgiu Ukrainos valiuta išlaikė minimalų vertės augimą +0,29 proc.
Euras per pastaruosius 12 mėnesių stipriai pasirodė ir prieš kai kurių išsivysčiusių šalių valiutas. Kanados doleris euro atžvilgiu per 12 mėnesių susilpnėjo 9 proc. (lyginant su JAV doleriu -1,75), Australijos doleris – 10 proc. (-4.18 proc.), Japonijos jena – 9,49 proc. (-3,16 proc.)
JAV doleris euro atžvilgiu per 12 mėnesių susilpnėjo 6,47 proc.
Tiesa, santykinai nuvertėjusi valiuta nebūtinai yra blogas ženklas – esant aukštam eksporto lygiui, valstybės prekių savikaina tokiu atveju tampa mažesnė, todėl patrauklesnė tarptautiniu mastu.
Tačiau tuo pačiu silpnesne valiuta disponuojančių valstybių importas iš užsienio šalių tampa brangesnis.
Pastarieji metai nebuvo dėkingi ir Švedijos valiutai – šios šalies krona euro atžvilgiu nuvertėjo kiek daugiau nei 10 proc. (nuo 0,094 euro iki 0,084), skaičiuojant doleriais – 6,03 proc.
Tokį pokytį daugiausia lėmė pagrindinės Švedijos ekonomiką šiuo metu kamuojančios problemos – nekilnojamo turto rinkos griūtis ir sparčiausiai nuo 1990 augusi infliacija.
Patenkinti neturėtų būti ir norvegai bei šioje šalyje uždarbiaujantys emigrantai – Norvegijos krona per 12 mėnesių nukrito 12,2 proc. (nuo 0,099 euro iki 0,087 euro), JAV doleriais – 5,91 proc.
Izraelio šekelis per 12 mėnesių taip pat patyrė santykinai ženklų nuvertėjimą – 15,78 proc. Matuojant doleriais nuvertėjimas buvo šiek tiek mažesnis – 10,5 proc.
Vis dėlto, šie vertės praradimai yra labai maži, palyginti su kai kuriais kitais atvejais.
O kaip Turkijoje ir Egipte?
Per pastaruosius 12 mėnesių prastų naujienų sulaukė ir Turkijos lira (-36,7 proc.). Lyginant su JAV doleriu, lira demonstravo 32,4 proc. nuosmukį. Galima spėti, kad tai bent jau leido gerokai daugiau papramogauti į šią šalį vykstantiems turistams.
Kitos tarp lietuvių atostogautojų populiarios valstybės Egipto svaras per 12 mėnesių nuvertėjo dar labiau (-41,44 proc. lyginant su euru; 37,12 proc. – su JAV doleriu)
Didžiulis finansinis krytis ištiko ir Argentinos pesą – per pastaruosius 12 mėnesių jo vertė euro atžvilgiu sumažėjo 61,82 proc. (nuo 0,71 ct iki 0,26 ct už 100 pesų). Doleriais šis kritimas buvo 58,98 proc.
Ekonominių problemų kankinamos Argentinos vyriausybė valiutą rugpjūčio mėnesį nusprendė devalvuoti 18 proc. Kartu 21 procentiniu punktu buvo pakelta bazinių palūkanų norma, kuri šiuo metu siekia 118 proc.
Vertės kritimas fiksuotas ir tarp mažiau Europoje žinomų valiutų.
Štai Laoso kipas per pastaruosius 12 mėnesių euro atžvilgiu krito -25,21proc.; Uzbekistano somas -15,33 proc.; Siera Leonės leonė -38,98 proc., o Libano svaras – netgi 90,59 proc.
Kertinės Libano problemos siekia dar 2019 m., kai šalis pasinėrė į finansinę krizę, iš kurios išsikapanoti mėgina iki šiol.
Kaip rašo naujienų agentūra AP, prieš prasidedant krizei Libano centrinis bankas vykdė tai, kas, pasak Pasaulio banko, prilygo Ponzi schemai, kad išlaikytų ekonomiką. Jis įkalbinėjo komercinius bankus skolinti jam dolerius už dideles palūkanas, kad išliktų pakankamai grynųjų pinigų. Tada bankai pritraukė klientus, kad šie dar didesnėmis palūkanų normomis laikytų santaupas doleriais ir taip gautų pelną.
2019 m. pabaigoje schema žlugo, kai dolerių srautas sulėtėjo ir sukėlė paniką bei bankų masinį išpardavimą. Bankai užblokavo dolerines sąskaitas, leisdami indėlininkams išsigryninti lėšas tik vietos valiuta už nedidelę dalį rinkos palūkanų normos. Daugelio santaupos faktiškai ištirpo, o Libano infliacija pasiekė triženklį skaičių.
