Kodėl staiga atsirado toks noras slėpti pinigus? Tai gali skatinti neigiamos palūkanų normos, kurias laipsniškai įveda vis daugiau pasaulio šalių ir dėl kurių gali būti labiau verta apeiti bankus, o seifai ir saugyklos, be jokios abejonės, yra saugesnės negu čiužinys.
Toks yra aukštyn kojomis apvirtęs šiuolaikinės pinigų politikos pasaulis. Šioje naujoje tikrovėje skolininkams mokama, o tie, kurie taupo, yra baudžiami. Beveik 500 mln. žmonių ketvirtadalyje pasaulio ekonomikos dabar gyvena šalyse, kuriose palūkanų normos yra mažesnės už nulį.
Prieš 2008 metų finansų krizę tokio reiškinio beveik nebūtų buvę įmanoma įsivaizduoti ir didieji ūkiai rimtai tokios galimybės nesvarstė. Tačiau viskas pasikeitė prieš dvejus metus, kai Europos Centrinis Bankas (ECB) nusprendė prisijungti prie eksperimento. Dabar ECB ir Japonijos centriniai bankai, ieškantys papildomų būdų infliacijai įžiebti, grimzta vis giliau į neigiamų palūkanų normų pasaulį.
ECB vadovas Mario'us Draghis už bankų indėlius ECB šiuo metu ima 0,4 proc. mokestį. Japonijos centrinio banko vadovas Haruhiko‘as Kuroda – o jo šalis apie mažos infliacijos pavojus žino daugiau negu dauguma – sausio mėnesį sumažino bazinę indėlių normą iki precedento neturinčių minus 0,1 procento. Neigiamas normas kurį laiką jau taiko Švedijos, Šveicarijos ir Danijos centriniai bankai. Tuo tarpu JAV federalinio rezervo sistema tokios priemonės kol kas nesiėmė.
Žinoma, tokiu būdu siekiama paskatinti bankus skolinti savo pinigus, pageidautina, tiems, kurie tuos pinigus išleis, tai yra, įmonėms ir vartotojams, kuriems mažos skolinimosi kainos rinkoje taip pat turėtų būti palankios. Taip pat viliamasi – ypač Skandinavijoje ir Šveicarijoje, – kad sumažės valiutos kursai, nes investuotojai didesnės grąžos ieškos kitur.
Tačiau tokia politika yra susijusi su tam tikra rizika. Gali sumažėti bankų pelnas, pinigų rinkas gali ištikti sąstingis, o vartotojai galiausiai gali pradėti krauti pinigus po čiužiniu, kad jiems nereikėtų mokėti už pinigų laikymą banke. Dėl visa to infliacija galėtų dar nusilpti. Štai kodėl normos mažinamos labai pamažu.
„Neigiamų palūkanų normų veiksmingumą vertinu skeptiškai“, – sako Barry's Eichengreenas, Kalifornijos universiteto Berklyje ekonomikos profesorius. „Jos didina bankų verslo išlaidas, o bankai negali tų išlaidų perkelti skolininkams, nes ekonomika, taigi ir paskolų paklausa, yra silpna. Jeigu norima suteikti impulsą augimui, silpnesni bankų balansai tam tikrai nepadeda“, – sako jis.
Finansų rinkos jau pradeda jausti tokios politikos poveikį. Išleistų obligacijų, kurių pajamingumas nesiekia nulio, bendra vertė jau siekia maždaug 8 mlrd. JAV dolerių. Japonija šiemet pirmą kartą sumokėjo investuotojams, kad šie įsigytų šalies dešimties metų trukmės obligacijas, o įmonių, kurių obligacijų pajamingumas smuko žemiau nulio, sąraše jau galima rasti ir „Siemens“, ir „Royal Dutch Shell“.
Jeigu drąsus centrinių bankininkų planas suveiks, infliacija turėtų padidėti ir viršyti 1,1 proc. lygį, kurį Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šiems metams prognozuoja išsivysčiusioms rinkoms. Tačiau problema ta, kad naujas požiūris patinka ne visiems. Investuotojai, kuriuos ankstesnė centrinių bankų pigių pinigų politika skatino pirkti akcijas, dėl neigiamų palūkanų normų ėmė akcijas pardavinėti. „Bloomberg“ skaičiavimais, iki balandžio 1 dienos pasaulio akcijų vertė sumažėjo maždaug 2 trln. JAV dolerių.
Gerokai sumažės maržos, taigi bankams teks ieškoti būdų apeiti šias neigiamas normas.
Taip pat baiminamasi, kad dar mažesnės normos gali dar labiau pakirsti daug sunkumų patiriančių bankų pelną. 2015 metais „Deutsche Bank“ užfiksavo pirmuosius nuo 2008 metų metinius nuostolius. „Goldman Sachs“ analitikai skaičiuoja, kad kaskart, kai normos bus sumažinamos 10 bazinių punktų, nuo indėlių itin priklausomų bankų pelnas akcijai mažės net 10 procentų. „Gerokai sumažės maržos, taigi bankams teks ieškoti būdų apeiti šias neigiamas normas“, – sako Lorenzo‘as Binis Smaghis, „Societe Generale“ valdybos pirmininkas ir buvęs ECB valdančiosios tarybos narys.
UBS valdybos pirmininkas Axelis Weberis, kadaise taip pat dirbęs ECB valdančiojoje taryboje, sako, kad sunkumų kyla dėl to, kad paskolų paklausa yra menka, neatsižvelgiant į tai, kad jos yra gerokai atpigusios. ECB duomenimis, skolinimas euro zonos ne finansų įmonėms ir namų ūkiams, neįskaitant hipotekos, nuo 2014 metų birželio yra įstrigęs ties maždaug 6,8 trln. eurų riba. Sunkumų dėl neigiamų normų politikos greičiausiai neišvengs ir pensijų bei draudimo fondai, kuriems gali nepavykti užtikrinti grąžos klientams, kai pajamingumo rodikliai yra nusileidę į tokius žemus lygius.
Dar didesnį rūpestį kelia tai, kad centrinių bankininkų sprendimai įgyvendinti politiką, kuriai jie anksčiau atsisakydavo pritarti, iš esmės galėtų rodyti, kad jiems tiesiog ima trūkti priemonių. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai galėtų reikšti, kad jie iš esmės negali daryti poveikio ekonomikos augimui.
„Atrodo, kad finansų rinkose šie eksperimentai vis dažniau vertinami kaip beviltiški bandymai, kurie galiausiai daro neigiamą poveikį finansų ir ekonomikos stabilumui“, – vasario mėnesį klientams pareiškė investicijų valdymo įmonės „Pacific Investment Management“ vadovas Scottas Matheris. „Šios priemonės nėra tokios veiksmingos, kokios galėtų atrodyti.“
Abejonių dėl neigiamų normų politikos neslepia net ir kai kurie pinigų politikos formuotojai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos centrinio banko vadovas Markas Carney‘s yra įspėjęs, kad dar didesnis normų sumažinimas gali paskatinti paklausos iš užsienio vagystę – kitaip tariant, valiutų karą.
Išbandę neigiamas normas, centriniai bankai šią priemonę greičiausiai naudos ir toliau.
Tačiau analitikai mano, kad tai M. Draghio ir H. Kurodos nesustabdys. „Morgan Stanley“ ekonomistai prognozuoja, kad normas šiemet dar sumažins ir ECB, ir Japonijos centrinis bankas. „JPMorgan Chase“ ekspertai skaičiuoja, kad tuo atveju, jeigu neigiamos normos būtų taikomos tik indėlių daliai – o Japonija jau taiko tokį požiūrį – ECB normą galėtų sumažinti net iki minus 4,5 proc., o Japonijos centrinis bankas – iki minus 3,45 procento.
ECB įrodinėja, kad neigiamos normos padėjo bankams sumažinti savo finansavimo išlaidas ir kad dėl jų sumažėjo blogų paskolų suma. M. Draghis tvirtina, kad jis užtikrina tinkamą pusiausvyrą. „Neigiamos normos, nuo to laiko, kai mes jas nustatėme, nepakenkė bendram bankų sistemos pelningumui“, – pareiškė jis kovo mėnesį, bet pridūrė, jog tai nereiškia, kad normas galima mažinti iki begalybės.
Siekdami apginti savo neigiamų normų politiką, centriniai bankininkai taip pat remiasi kitų patirtimi. Pavyzdžiui, Danijos centrinio banko vadovas Larsas Rohde pareiškė, kad 2015 metai jo šalies bankams buvo pelningiausi nuo 2008 metų, nors indėlių norma ir yra mažesnė už nulį. Buvęs JAV Federalinio rezervo sistemos vadovas Benas Bernankė savo tinklaraštyje taip pat neseniai parašė, kad neigiamos normos, „regis, duoda tam tikrą naudą, o jų išlaidos nėra per didelės“. Jis taip pat pažymėjo, kad rinkos nerimas dėl neigiamų skolinimosi kainų jam atrodo „perdėtas“.
Tačiau centriniai bankai gali būti priversti atsisakyti tokios politikos, jeigu bankai su neigiamomis normomis susijusias išlaidas perkels klientams, kurie savo ruožtu pradės atsiiminėti savo pinigus arba, kas būtų dar blogiau, tai pradės daryti masiškai.
Nyderlandų banko ING visame pasaulyje atlikta 13 tūkst. vartotojų apklausa parodė, kad tuo atveju jeigu taupomosioms sąskaitoms būtų nustatytos neigiamos normos, savo pinigus atsiimtų daugiau kaip 75 proc. indėlininkų.
Tačiau net ir tuomet galėtų būti išeičių. Ragindamas atsisakyti 500 eurų nominalo banknoto – nes tai, kaip aiškinama, padėtų kovoti su mokesčių vengimu ir teroristų finansavimu, – M.Draghis taip pat žino, kad priėmus tokį sprendimą žmonėms arba teks iškeisti kiekvieną turimą 500 eurų banknotą į penkis 100 eurų nominalo banknotus, arba padėti šiuos pinigus į banką.
Išbandę neigiamas normas, centriniai bankai šią priemonę greičiausiai naudos ir toliau. Nors anksčiau jie yra sakę, kad „žemiausia [galima normų] riba yra nulis“, dabar jie neigiamas normas yra patikrinę praktikoje.
„Neigiamos normos išliks ilgai“, – pranašauja „Oxford Economics“ ekonomistas Gabrielis Steinas.
