Finansiniu burbulu paprastai vadinama situacija, kai kokio nors daikto ar vertybinio popieriaus kaina smarkiai atitrūksta nuo jo tikrosios vertės. Žinoma, jei kainą matyti ir stebėti galima nuolat, su „tikrosios vertės“ nustatymu dažniausiai yra sudėtingiau. Vertė dažnai yra labai subjektyvus vertinimas, juk vieno žmogaus ignoruojamas ar išmetamas daiktas kitam gali atrodyti aukso vertės.
Kalbant apie tą patį auksą – kiekvienas gali patikrinti, kad šiandien jo gramas kainuoja 51 eurą, tačiau kokia yra praktinė jo vertė? Šiuo metu auksas yra vis dar populiarus metalas juvelyrikai ir papuošalams gaminti, šiek tiek jo naudojama ir šiuolaikinėse technologijose, pavyzdžiui, išmaniuosiuose telefonuose, o anksčiau auksas buvo naudojamas net dirbtinių dantų gamyboje. Tačiau didžiąją dalį jo suvokiamos vertės ir kainos svyravimų lemia ne fizinė jo paklausa, o investuotojų ar centrinių bankų požiūris į jį, kaip į saugią, ribotos pasiūlos investiciją.
Būtent tuomet, kai kažkoks aktyvas negeneruoja jokių einamųjų pinigų srautų, pavyzdžiui, palūkanų, dividendų ar nuomos pajamų, jo vertę pamatuoti yra sudėtingiausia. Tuomet pirkėjų norą mokėti už juos tam tikrą kainą lemia subjektyvus vertės suvokimas ir lūkestis, už kokią kainą jie savo investiciją galės parduoti ateityje.
Vienas iš geriausiai žinomų finansinių burbulų susiformavo 17 amžiaus viduryje Nyderlanduose. Šioje šalyje per kelerius metus išaugo žavėjimasis ne tik tulpių grožiu, bet ir domėjimasis investicijomis į tulpių svogūnėlius. Piko metu už vieną, pavyzdžiui, „Viceroy“ rūšies svogūnėlį buvo mokančių kainą, kuri prilygo padoraus namo kainai.
Vėliau tokios euforijos ir burbulai kartojosi 19 amžiuje, kuomet investuotojai skubėdavo įsigyti geležinkelius tiesiančių įmonių ar naujos kartos dviračius gaminančių įmonių akcijų. Nes kaip tuomet sau ir kitiems tuometiniai sakė investuotojai − tai juk technologinė revoliucija, pakeisianti viską!
Besisteigiančių ir dar nelabai ką pasiekusių įmonių akcijų kainos kilo į neregėtas aukštumas, o euforijai išblėsus, jos krito iki fundamentalios vertės – dažniausiai nulio. Ir geležinkeliai, ir dviračiai buvo revoliuciniai išradimai, pakeitę tai, kaip mes keliaujame ir pramogaujame. Tačiau tai nebuvo priežastis bet kokios įmonės akcijas pirkti už bet kokią siūlomą kainą.
Būtent technologinės inovacijos, leidžiančios pasakyti, kad „tu nieko nesupranti ir šį kartą viskas bus kitaip“ sukuria palankias sąlygas burbulų išsipūtimui. O jei dar greta yra ir politinės paskatos, pavyzdžiui, mokestinės lengvatos ir lengvas investicijos prieinamumas plačiosioms masėms, tuomet jau turime visus svarbiausius ingredientus didelio burbulo augimui.
Šiandien kai kuriose finansų rinkose taip pat galima įžvelgti burbulo bruožų. Ilgą laiką turėjome istoriškai žemas palūkanų normas, o galimybės investuoti tapo prieinamos kiekvienam – tam tereikia iš kišenės išsitraukti išmanųjį telefoną. Be to, turime ir nemažai emocijų kurstančių technologinių inovacijų ir proveržių – nuo blokų grandinės, galinčios padėti sukurti alternatyvias mokėjimo priemones, iki beveik savaeigių elektromobilių.
Šiuo metu didžiausių JAV biržose prekiaujamų įmonių akcijos kainuoja vidutiniškai 40 kartų daugiau nei per metus jų uždirbamas pelnas.
Šiuo metu didžiausių JAV biržose prekiaujamų įmonių akcijos kainuoja vidutiniškai 40 kartų daugiau nei per metus jų uždirbamas pelnas. Šis rodiklis yra daugiau nei dvigubai didesnis nei istorinis vidurkis ir praeityje didesnis buvo tik vieną kartą – prieš technologinių akcijų burbulo sprogimą šio amžiaus pradžioje. Tiesa, tai nereiškia, kad visos akcijos yra pervertintos, tačiau žavintis elektromobiliais, reikėtų prisiminti realiai nutikusias geležinkelių ir dviračių manijos istorijas.
Gali kilti klausimas, kodėl nieko nepasimokome iš praeities burbulų ir klaidų? Viena iš priežasčių yra psichologinė – visais laikais žmones viliojo mintis greitai praturtėti padarius protingą investicinį sprendimą. Toks noras ypač sustiprėja matant kažką, kas jau tokiu būdu praturtėjo. Tačiau reikia turėti omenyje, kad geriausiai matomi pavyzdžiai nėra dažniausi – niekas nemato, nekalbina ir neaukština tų, kurie investuodami viską prarado.
Galiausiai, lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Robertas Šileris yra pasakęs, jog „burbulo negalima pamatyti esant jo viduje“. Stebint kylančias naujų, egzotiškų, sunkiai suprantamų aktyvų kainas, jų pirkėjai ir pardavėjai randa daugybę argumentų, kodėl jų kaina gali tik kilti ir būtinai iki toli esančių aukštumų. Tačiau, kaip rodo istorija, daugelis argumentų ir jų skleidėjų išnyksta taip pat greitai, kaip išnyksta ir sprogstantis muilo burbulas.
