Atotrūkis tarp dirbančiojo pajamų ir jo gaunamos senatvės pensijos yra vadinamas pakeitimo norma, ir jis parodo, kaip dirbančiojo pajamos pasikeičia jam išėjus į pensiją. Ši pakeitimo norma Lietuvoje siekia 43 procentus ir yra viena mažiausių tarp ES šalių. Pavyzdžiui, Danijoje šis rodiklis siekia 84 proc., Olandijoje 85 proc., Austrijoje – net 87 procentus. EBPO šalių vidurkis siekia 62 procentus – arba pavertus į konkrečius skaičius, 1000 eurų per mėnesį uždirbęs žmogus gauna 620 eurų pensiją.
Dažniausiai vyresnio amžiaus asmenų finansiniai poreikiai yra mažesni – jiems rečiau reikia rūpintis vaikais, paskolos jau gražintos, kuklesni ir kai kurie kiti poreikiai. Tačiau net ir atsižvelgus į šiuo pokyčius, dažniausiai rekomenduojama, pensijos pakeitimo norma turėtų siekti bent 70 procentų. Kaip pasiekti tokį aukštą rodiklį ir kur yra kitų šalių sėkmės paslaptis? Yra keli akivaizdūs, tačiau daugeliui nebūtinai patrauklūs būdai padidinti pensijas.
Pirmasis – didesni mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Deja, Lietuvoje samdomų darbuotojų mokestinė našta yra taip didesnė nei daugelyje Vakarų valstybių, todėl čia nėra daug ką išspausti. Didesnes socialinio draudimo įmokas mokėti – ir didesnes pensijas gauti ateityje – galbūt galėtų kai kurie savarankiškai dirbantys. Tačiau dabar svarstomos mokesčių reformos kontekste girdime, kad apetitas tokiems pokyčiams nėra didelis.
Antrąjį pensijų didinimo mechanizmą sufleruoja daugelyje Vakarų valstybių matomos demografinės tendencijos, kai pensinio amžiaus gyventojų vis daugiau, o darbingo amžiaus gyventojų – vis mažiau. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę turėjome 400 tūkstančių vyresnių nei 65 metų gyventojų. Įstojant į Europos Sąjungą jų buvo 530 tūkstančių, o šiandien – jau daugiau nei 570 tūkstančių. Šio dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jų gyvens daugiau nei 650 tūkstančių.
Ši tendencija yra labiausiai susijusi su tuo, kad Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį didėjo ir toliau didės tikėtina gyvenimo trukmė. EBPO duomenimis, 65 metų sulaukusi moteris vidutiniškai gali tikėtis gyventi dar 20 metų, vyrai šiek tiek mažiau – apie 15 metų. Deja, čia atsiranda ir nemažas iššūkis – kokios bus šios didėjančios vyresnio amžiaus bendruomenės pajamos ir galimybės.
Tad antrasis nepopuliarus pensijų didinimo būdas – tai pensinio amžiaus vėlinimas, kuris leidžia surinkti daugiau socialinių draudimo įmokų iš didesnės dirbančiųjų grupės ir perskirstyti jas mažesnei pensininkų bendruomenei. Tačiau daugelio gyventojų nuomonę apie pensinio amžiaus vėlinimą neblogai iliustruoja Prancūzijos drama – ketinimai pavėlinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų ten pavirto į daugiau nei du mėnesius trunkančius streikus, riaušes ir šiukšlių kalnus gatvėse.
Lietuvoje pensinis amžius pamažu didėja. 2026 metais pasiekęs 65 metus, jis nedaug skirsis nuo daugelio Vakarų valstybių, todėl tikėtina, kad tolimesniam jo kėlimui erdvės (ir noro) turbūt nebus. Tačiau net ir čia galima rasti išmanių kelių.
Vyresnio amžiaus gyventojų savanorišką sprendimą ilgiau likti darbo rinkoje gali paskatinti ir, pavyzdžiui, lankstesnė darbo savaitė ar mokestinės lengvatos. Ką prarastų valstybė, jei, pavyzdžiui, dirbantys pensinio amžius gyventojai neturėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio? Sulaukę tokio amžiaus, ne visi nori ir gali dirbti, bet papildomos paskatos galėtų prisidėti prie kelių problemų sprendimo – ir darbuotojų trūkumo, ir mažų pajamų senatvėje.
Kad toks vyresnio amžiaus, bet dar darbingų asmenų įsitraukimas į darbo rinką nėra neįmanomas, rodo Japonijos pavyzdys – ten savo noru dirba daugiau nei pusė 65-70 metų amžiaus asmenų.
Galiausiai, detalesnė pensijų sistemų analizė iliustruoja, kodėl daugelyje Vakarų valstybių pensijų pakeitimo norma beveik dvigubai didesnė nei Lietuvoje, ir koks yra trečiasis būdas padidinti pensijas. Šiose valstybėse didelę pensijos dalį sudaro ne tik iš einamųjų socialinio draudimų finansuojamos valstybinės pensijos, bet ir pensijų fonduose sukauptos lėšos.
EBPO duomenimis, šiai organizacijai priklausančiose šalyse vidutiniškai gyventojų sukauptos lėšos pensijų fonduose sudaro apie 105 proc. BVP, o tokiose šalyse, kaip Danija ar Olandija, kuriose pensijų pakeitimo normos yra vienos iš didžiausių pasaulyje, sukauptos lėšos viršija 200 proc. BVP.
Lietuvių įdarbintos lėšos jų asmeninėse sąskaitose pensijų fonduose siekia tik apie 11 proc. BVP – gerokai mažiau nei Latvijoje ir Estijoje. Taip yra todėl, kad priešingai nei daugelis Vakarų valstybių, lietuviai savo ateities poreikiams pradėjo kaupti palyginti neseniai, o darbuotojų ir darbdavių įnašai yra kuklesni.
Nemažai įtakos pensijų dydžiui ir pensijų pakeitimo normai turi ir papildomas savarankiškas kaupimas ir investavimas. Štai, pavyzdžiui, JAV pensijų pakeitimo norma siekia tik 50,5 procento, tačiau įvertinus ir pajamas iš savarankiškai sukauptų lėšų fonduose, ji pakyla net iki 95,8 procentų.
Taigi, daugelio valstybių patirtis iliustruoja, kad tam, jog vidutinės pensininkų pajamos pasiektų turtingų Vakarų valstybių lygį, neužtenka vien valstybės mokamos senatvės pensijos. Periodiškai nuaidintys politikų pasvarstymai apie tai, kad dirbantieji galėtų nekaupti lėšų senatvės pensijai, yra pagrįsti gerais norais padidinti „Sodros“, o tokiu būdu ir dabartinių pensininkų pajamas. Tačiau kaip neretai būna, gerais norais yra kelias į pragarą grįstas. Šiuo atveju tas pragaras būtų itin skurdžios dabar dirbančiųjų pajamos senatvėje.
Daliai gyventojų atrodo nepriimtinas pasirinkimo laisvės apribojimas – kaupimas senatvei nėra paliktas asmeninei atsakomybei, egzistuoja prievolės dalį uždirbtų pajamų „užrakinti“ ir atidėti jas ateities poreikių tenkinimui. Kitaip sakant, įstatymai įpareigoja kiekvieną dirbantį žmogų šiandien mokėti socialinio draudimo įmokas, kurios atitenka dabartinių senjorų pensijoms mokėti.
Pensijų klausimas beveik visada užprogramuoja būtinybę ieškoti kompromiso tarp dabartinių ir ateities poreikių. Norint saugesnės ir turiningesnės senatvės, būtina paaukoti dalį komforto ir vartojimo galimybių šiandien.
Žmogaus prigimtis ir aplinkybės dažnai lemia, kad apie tolimą senatvę daug negalvojama. Dėl šios priežasties visose pažangiose valstybėse ir yra prievolė, o ne rekomendacija dalį pajamų atidėti senatvei. Iš esmės ši prievolė nelabai skiriasi nuo reikalavimo mokėti kitus mokesčius, skirtumas tik tai, kad lėšos yra panaudojamos ne bendriems valstybės tikslams, o tik asmeniniams kaupiančio žmogaus poreikiams jo senatvėje.
Natūralu tikėtis, kad dešimtmečius dirbus ir mokėjus mokesčius valstybei senatvėje ji – tiksliau ateities kartos – viskuo pasirūpins. Tačiau turbūt taip pat akivaizdu, kad sąvoka „pasirūpins“ neapima ilgų atostogų švelnesnio klimato ir skaidresnių jūrų pakrantėse. Todėl saugiausia ir efektyviausia yra paaukoti dalį šiandienos norų, ir dalį gautų pajamų nukreipti ateities poreikiams. Nes kita alternatyva – dirbti iki 75-ojo gimtadienio – gali patikti ne visiems.
