„Mane gąsdina tai, kad „troika“ neprisiėmė atsakomybės už tai, ir nepripažino, kaip klydo prognozuodama padarinius. Tačiau dar labiau stebina tai, kad Europos lyderiai nepasimokė“, – rašo ekonomistas, pabrėždamas, kad „troika“ vis dar reikalauja, kad iki 2018 metų Graikija pasiektų 3,5 proc. BVP biudžeto perteklių.
Ekonomistai visame pasaulyje kritikuoja tokį Graikijai iškeltą tikslą, kurio siekimas šalį greičiausiai įstumtų tik į dar didesnę krizę. Net jeigu Graikijos skola ir būtų restruktūrizuota būdais, kuriuos dabar sunku įsivaizduoti, šalis ir toliau gyventų krizės sąlygomis, referendume graikams nubalsavus už kreditorių siūlomą taupymo planą.
„Bandydamos paversti biudžeto deficitą pertekliumi, mažai valstybių sugebėjo padaryti tai, ką padarė Graikija per penkerius metus. Žmonėms kaina buvo didelė, tačiau Graikijos vyriausybė vis tiek pastaruoju metu pasiūlė daug, kad patenkintų kreditorių reikalavimus“, – rašo J.Stiglitzas.
Jis pabrėžia, kad labai nedaug iš Graikijai paskolintų pinigų iš tiesų nukeliavo Graikijai. Didžioji dalis buvo skirta jos privataus sektoriaus kreditoriams aptarnauti, įskaitant ir Vokietijos bei Prancūzijos bankus.
„Graikija gavo tik išmaldą, bet padarė daug, kad apsaugotų tų šalių bankines sistemas. TVF ir kitiems nereikia tų pinigų, kurių jie taip primygtinai reikalauja iš Graikijos. Juk iš Graikijos atgauti pinigai ir vėl nukeliautų Graikijai“, – rašo ekonomistas.
Tiesa, svarbiausi čia yra ne pinigai, o terminai, pažymi jis. Jie nustatyti taip, kad priverstų Graikiją sutikti su tuo, su kuo ji negali sutikti – ne tik taupymo priemonėmis, bet ir regresyvia bei baudžiančia politika.
„Tačiau kodėl Europa taip elgiasi? Kodėl Europos Sąjungos lyderiai nesutiko pratęsti birželio 30 dienos termino bent kelioms dienoms? Argi Europa – tai ne demokratija?“ – klausia jis.
Sausį Graikijos žmonės išrinko tokią valdžią, kuri pažadėjo nutraukti diržų veržimosi politiką. Jeigu vyriausybė laikytųsi pažadų, ji jau būtų atmetusi kreditorių pasiūlymą. Tačiau ji norėjo duoti šansą Graikijai jį apsvarstyti.
Euro zona, rašo ekonomistas, niekada nebuvo itin demokratiškas projektas. Dauguma jos narių neklausė žmonių nuomonės apie monetarinę priklausomybę nuo ECB. Kai Švedija paklausė, švedai nesutiko.
Pinigų klubas tapo demokratijos antiteze, – mano J.Stiglitzas.
„Jie suprato, kad nedarbas augs, jeigu šalies pinigų politiką nustatinės bankas, kuriam svarbiausia yra infliacija. Ekonomika kentės, euro zonos siūlomas ekonomikos modelis yra paremtas galios santykiais, dėl to kenčia darbuotojai“, – rašo J.Stiglitzas.
Praėjus 16 metų po to, kai tokie santykiai buvo institucionalizuoti, pinigų klubas tapo demokratijos antiteze: daug Europos lyderių nori pamatyti Aleksio Cipro pabaigą.
„Panašu, kad jie tiki, kad įstūmę Graikiją į kampą ir privertę priimti kreditorių planą, jie išstums tokią Graikijos vyriausybę“, – rašo ekonomistas.
Pasak jo, sunku graikams patarti, kaip balsuoti sekmadienį, nes nė vienas kelių nebus lengvas.
„Balsavimas už reikš depresiją be galo. Nualinta valstybė galbūt pagaliau sulauks galimybės restruktūrizuoti skolas, pagaliau galės gauti Pasaulio banko pagalbą. Balsavimas prieš kreditorių reikalavimus atvertų Graikijai galimybę likimą paimti į savo rankas. Graikai galėtų patys lemti savo ateitį. Galbūt ne tokią turtingą, kokia buvo praeitis, tačiau teikiančią kur kas daugiau vilčių nei dabartinė kančia. Aš žinau, kaip balsuočiau“, – rašo J.Stiglitzas.
