Europos Sąjunga teigia ketinanti sutelkti visą dėmesį į naujus prioritetus. Kaip savo straipsnyje, kuris skelbiamas naujienų agentūros „Bloomberg“ portale, rašo ekonomikos ir finansų politikos ekspertas, ekonomikos tyrimų instituto „Bruegel“ direktorius Guntramas Wolffas, pirmiausia jai teks sumažinti išlaidas tuose sektoriuose, kurie ilgą laiką mėgavosi dosniu finansavimu.
Mažins paramą žemės ūkiui ir regionams?
„Nesakykite man, kas jums svarbu, – yra sakęs buvęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas. – Parodykite man savo biudžetą ir aš pats jums pasakysiu, kas jums svarbu.“
Žinoma, tąkart jis kalbėjo ne apie Europos Sąjungą. Bet ši jo frazė šiandieninei Europai tinka ne ką mažiau, negu ji tiko tada, kai buvo pasakyta 2008-aisiais kritikuojant Vašingtono respublikonus.
Neseniai prasidėjo derybos dėl kito septynerių metų biudžeto ciklo, apimsiančio laikotarpį nuo 2021 iki 2027 metų. Europos Komisija tvirtina, kad didesnis – trilijono eurų – biudžetas atspindi ES prioritetus: nuo išorės sienų apsaugos ir gynybos sektoriaus stiprinimo iki skaitmeninės infrastruktūros atnaujinimo. Tačiau tai pareikalaus apkarpyti finansavimą sektoriams, kuriems tradiciškai biudžetas būdavo pakankamai dosnus, pavyzdžiui, žemės ūkio. Trintis tarp senųjų ir naujųjų prioritetų deryboms įsibėgėjus bus neišvengiama. Norint sužinoti, kas Europos Sąjungai yra svarbu (ir kiek rimtai ji nusiteikusi ateityje siekti integracijos), reikia palaukti ir pažiūrėti, kas taps nugalėtojais mūšyje dėl biudžeto asignavimų, rašo G.Wolffas.
Dauguma Europos lyderių tvirtai remia ES vaidmens stiprinimą sienų apsaugos, imigrantų integracijos, karinio bendradarbiavimo ir investicijų į skaitmeninės infrastruktūros atnaujinimą srityse. Deja, visa tai atsieis nepigiai, o pritariančiųjų finansavimo didinimui nėra daug. Pagal dabartinį daugiametį biudžetą minėtiems prioritetams Europos Sąjunga (be Jungtinės Karalystės) yra numačiusi apytikriai 200 mlrd. eurų. Siekiant pokyčių, šioms sritims reikės skirti dar mažiausiai 120 milijardų.
Taikyti mechanizmai – ne patys efektyviausi
Pagal dabartinį biudžeto planą maždaug trys ketvirtadaliai biudžeto lėšų išleidžiama paramos ūkininkams ir asignavimų, skirtų gyvenimo standartų vienodinimui regionuose, pavidalu. Bendra žemės ūkio politika iš esmės yra į stambius ūkininkus orientuotas pajamų paramos mechanizmas. Kaip ilgainiui tapo aišku, šis mechanizmas nėra itin veiksmingas siekiant Europos žemės ūkį padaryti tausesnį aplinkos atžvilgiu, o per jį teikiama parama taip ir nepasiekia iš tiesų sunkiai besiverčiančių ūkininkų. Atsiliepimų apie gyvenimo kokybės vienodinimui regionuose skiriamos paramos efektyvumą taip pat esama labai nevienareikšmių.
Norint įrodyti, kad Europos prioritetai iš tiesų pakito, nemažą dalį biudžeto lėšų reikėtų perkelti nuo žemės ūkio ir regionų konvergencijos prie sienų saugumo, skaitmeninės infrastruktūros ir kitų šiuolaikinių reikmių. Tačiau atimti pinigus iš šių įsitvirtinusių ir nemažą naudą nešančių sričių bus sunku, įsitikinęs G.Wolffas. Pavyzdžiui, dosnaus žemės ūkio srities finansavimo gavėja Airija savo nuomonę apie bet kokius apkarpymus jau išdėstė labai aiškiai. O štai Vidurio Europos šalys, kaip antai Lenkija, bijo netekti konvergencijai skiriamos paramos. Tačiau net ir turtingosios šalys kelia triukšmą. Pavyzdžiui, Vokietijos rytinės žemės aiškiai pareiškė nepritariančios ketinimams mažinti regionams skiriamą finansavimą.
Siūloma didinti valstybių narių įnašus
Finansavimo perskirstymo keliamą skausmą dar labiau sustiprins „Brexit“. Jungtinė Karalystė – viena svarbiausių įnašų į ES biudžetą mokėtojų. Pagal dabartinį septynerių metų biudžeto planą ji įneša maždaug 73 milijardais eurų daugiau, negu gauna. Ateinančiu biudžeto laikotarpiu dėl „Brexit“ susidariusi skylė sieks 93 mlrd. eurų, teigia ekonomistas.
Žinoma, Jungtinei Karalystei dar priklauso susimokėti pagal esamus įsipareigojimus, vadinasi, iš jos kitam biudžeto laikotarpiui dar turėtų įplaukti apie 17 mlrd. eurų. Jei Jungtinė Karalystė pageidaus platesnio priėjimo prie ES rinkos (kuri jai neabejotinai išlieka pati svarbiausia), tikėtina, kad jai už tai teks susimokėti tam tikrą mokestį – septynerių metų laikotarpiu jis galimai sudarytų apie 10 mlrd. eurų. Vienaip ar kitaip, Britanijai pasitraukus, Europos Sąjungos biudžete skylė vis tiek liks.
Viena iš galimybių, ką būtų galima padaryti norint finansuoti naujus prioritetus, pernelyg nesumažinant finansavimo kitose srityse, – tai paimti daugiau pinigų iš ES valstybių narių. Dabartinis ES biudžetas sudaromas iš valstybių narių įnašų, kurių dydis prilygsta vienam procentui bendrųjų nacionalinių pajamų, tačiau, reikalaujant Europos Komisijai, įnašas galėtų būti padidintas iki 1,1 procento. Tiesa, tam jau spėjo aršiai pasipriešinti Nyderlandai, Austrija ir kai kurie kiti ES biudžeto įnašų mokėtojai.
Na, bet ekonomikai augant įtampa turėtų atlėgti, mano G.Wolffas. Jo vadovaujamo ekonomikos tyrimų instituto „Bruegel“ duomenimis, per šį septynerių metų laikotarpį nominaliosios pajamos turėtų išaugti maždaug 28 procentais. Taigi pakaktų įšaldyti žemės ūkiui ir sanglaudai skiriamą realųjį finansavimą, ir biudžeto išlaidų perkėlimas būtų mažiau skausmingas. Žinoma, viskam to nepakaktų. Jei Europos Sąjunga rimtai nusiteikusi įgyvendinti savo skelbiamus naujuosius prioritetus, jai teks susirinkti didesnį biudžetą – ir visiškai kitaip negu anksčiau paskirstyti asignavimus.
