Pirmadienį paskelbti Kinijos vyriausybės duomenys parodė, kad antras pagal dydį ūkis pasaulyje pernai padidėjo 6,6 proc. ir prieaugis buvo mažiausias nuo 1990 metų.
Toliau trumpai apžvelgiama Kinijos ekonomikos istorija nuo 1949 metų – jos pakilimai ir nuosmukiai.
Mao Zedongo metai
Kai Mao Zedongo vedami komunistai po dešimtmečius trukusios kovos 1949 metais perėmė šalies valdymą, Kinija buvo priartėjusi prie žlugimo ribos: žemės ūkio gamyba buvo smarkiai sumažėjusi, o pramonė – beviltiškai atsilikusi. Be to, šalyje siautėjo hiperinfliacija.
Mao Zedongo režimas įvedė sovietinio stiliaus centralizuotą planavimą ir stabilizavo padėtį. Be kita ko, buvo nacionalizuoti įvairūs pramonės sektoriai, pradėta reguliuoti pinigų sistema ir, siekiant paskatinti žemės ūkio augimą, perskirstyta žemė.
Tačiau krizes lyderiai mėgino įveikti ideologinėmis kampanijomis, tokiomis kaip „Didysis šuolis“, o tas neapgalvotas bandymas suteikti naują postūmį pramonei ir žemės ūkiui išprovokavo visuotinį badą.
Galiausiai padėtį pavyko stabilizuoti, tačiau Mao Zedongas vėl parklupdė šalį savo radikaliąja kairiąja „kultūrine revoliucija“, kuri vyko 1966–1976 metais ir gerokai susilpnino Kinijos ekonomiką.
Į valdžią ateina Deng Xiaopingas
Praėjus porai metų po Mao Zedongo mirties 1976-aisiais, į valdžią atėjo Deng Xiaopingas, kuris dėl savo polinkio į reformas dukart buvo tapęs Mao Zedongo „valymų“ taikiniu.
Deng Xiaopingas atsisakė ideologijos ir izoliacijos politikos, kurią pakeitė pragmatiškesniu ir į rezultatus orientuotu požiūriu, ir pamažu vėl atvėrė Kiniją pasauliui.
Buvo imtasi ekonomikos modernizavimo reformų ir įdiegti rinkos mechanizmai, kurių geriausiu pavyzdžiu tapo keletas pakrantėje sukurtų „specialiųjų ekonominių zonų“, kaip antai Šendženo zona, kurios buvo atviros užsienio investicijoms į eksportuojančius pramonės sektorius.
Tokios zonos sparčiai vystėsi ir tai skatino įgyvendinti daugiau reformų, dėl kurių Kinija galiausiai įgijo „pasaulio gamyklos“ reputaciją.
Suklestėjimas
Iki devintojo dešimtmečio pradžios Deng Xiaopingo reformos atgaivino Kinijos ekonomiką, kuri per kitus dešimtmečius didžiąją laiko dalį augo sparčiausiai iš visų didžiųjų pasaulio ūkių.
Tačiau 1989 metais tam buvo trumpam kilusi grėsmė, kai Deng Xiaopingas ir kiti partijos lyderiai pasiuntė tankus išvaikyti politinių reformų reikalaujančių demonstruotojų iš Tiananmenio aikštės.
Po šio įvykio šalies ekonomikos augimas prislopo, o griežto kurso šalininkai pasipriešino tolesnėms reformoms.
Tačiau Deng Xiaopingas ėmėsi sumanaus veiksmo ir 1992 metais surengė savo garsųjį „pietų turą“ į pakrantės eksporto zonas, kurio metu nenuilstamai kalbėjo apie pokyčių būtinybę ir kartą ir visiems laikams įtvirtino „reformas ir atsivėrimą“ kaip pagrindinę Kinijos filosofiją.
Gyventojų pajamos sparčiai augo, o pragyvenimo lygis – sparčiai kilo. 1990 metais po keturių dešimtmečių pertraukos vėl pradėjo veikti Šanchajaus akcijų birža, o 2001-aisiais Kinija vėl simboliškai įsiliejo į pasaulio ekonomiką, prisijungusi prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO).
Tačiau ekonomikos augimas atnešė kitų problemų, tokių kaip infliacija, korupcija ir aplinkos būklės blogėjimas, o dėl neveiksmingų valstybinių įmonių reformos dešimtajame dešimtmetyje milijonai žmonių neteko darbo visą gyvenimą garantijų.
Lėtėjimas
Iki 2010 metų Kinija tapo antru pagal dydį pasaulyje ūkiu, kuris nusileido tik Jungtinėms Valstijoms, Šalis virto prekybos, technologijų ir karine galiūne, kuri naudojosi savo didėjančia galia, kad sustiprintų savo įtaką pasaulyje.
Tačiau maždaug tuo pat metu dėl darbo jėgos senėjimo, laipsniško užsienio investicijų perėjimo į pigesnes besivystančias šalis ir kitų veiksnių baigėsi dviženklio ekonomikos augimo etapas.
Be to, Kinija ėmė sąmoningai lėtinti tempą, kad sumažintų aplinkai daromą žalą, turto nelygybę ir kitus nepageidaujamus ūkio augimo padarinius. Taip pat buvo imtasi veiksmų siekiant atkurti ekonomikos pusiausvyrą, kad ūkis labiau priklausytų nuo vidaus vartojimo, o ne nuo nepastovios užsienio eksporto paklausos.
Nauji iššūkiai
Prognozuojama, kad Kinijos ekonomika per kelerius artimiausius metus augs lėčiau, bet stabiliau, nors ekonomistai sako, kad toks augimas gali varžyti šalies galimybes įveikti du svarbius naujus iššūkius: didžiulę vidaus skolą ir prekybos karą su Jungtinėmis Valstijomis.
Dėl įvairių paskatų, kurių bendra vertė sudarė 586 mlrd. JAV dolerių, 2008–2009 metų pasaulinę finansų krizę Kinija atlaikė geriau negu kiti didieji pasaulio ūkiai, tačiau dėl tų priemonių dar labiau padidėjo šalies skola, kurią Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra pavadinęs „pavojingai didele“.
Prieš metus Pekinas ėmėsi ryžtingai mažinti skolą, tačiau susidūrė su nauju iššūkiu – JAV prezidento Donaldo Trumpo inicijuotu prekybos karu, kuris abi šalis paskatino nustatyti importo muitus viena kitos prekėms, kurių bendra vertė viršija 350 mlrd. JAV dolerių.
