Tarp pensijos ir skurdo deda lygybės ženklą
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad
Lietuvos senjorai, palyginus su pagyvenusiais žmonėmis Vakaruose, yra atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje. „Už santykinės skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 18 proc. šalies gyventojų. Jei darytume pjūvius pagal socialines grupes, tai Vakaruose ir Lietuvoje panaši dalis dirbančiųjų patenka į šią kategoriją. Tačiau su senjorais situacija kita – mūsų šalyse skurstančių pensininkų daug daugiau nei Vakaruose. Jų tiek daug, kad jie padidina bendrą socialinę nelygybę“, – sako ekspertas.
Tai patvirtina ir pensijų dydžiai. Lyginant su atlyginimu, pensijų dalis didžiausia buvo Lenkijoje ir siekė 55 proc. Visur kitur ji buvo mažesnė. Lietuvių pensijos šiuo metu tesiekia 41 proc. buvusių atlyginimų ir tai yra vienas mažiausių rodiklių Europoje.
Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis sako, kad niekas nesiginčija, jog pensijos Lietuvoje yra mažos, tačiau, pasak jo, šią problemą turi visos postkomunistinės valstybės. Kai kurias gelbėja tik tai, kad ten atlyginimai yra didesni, todėl ir pačios pensijos santykinai didesnės.
„Mes nelabai skiriamės pagal pensijų santykį su darbo užmokesčiu nuo kitų postkomunistinių šalių. Pavyzdžiui, Estijoje atlyginimai yra didesni, todėl ir pensijos didesnės, tačiau procentinė dalis yra panaši. Pensijų santykis su vidutiniu darbo užmokesčiu, bent jau Baltijos šalyse, yra panašus“, – teigia mokslininkas.
Pensijos visiškai priklauso nuo dirbančiųjų algų dinamikos – joms augant, didėja įmokos į „Sodrą“, vadinasi ir pensininkai gali tikėtis didesnių išmokų. Ir atvirkščiai – ekonomikai traukiantis, mažėja ir atlyginimai bei įmokų dalis į „Sodrą“. Problema ta, kad Lietuvoje atlyginimai yra maži, todėl ir pensininkai priversti skursti, nes mokėti daugiau nėra iš ko.
Prof. T.Medaiskis prisimena paradoksalią situaciją, kuomet 2010-2011 m. pensijų santykis su atlyginimu Lietuvoje priartėjo prie Europos vidurkio. „Mūsų pensijų santykis su algomis buvo visada labai panašus – apie 41-42 proc. Krizės metais šis santykis šoko į viršų ir mes turėjome apie 50 proc., ko niekada nebuvo. Bet tai nebuvo teigiamas augimas – pensijos nedidėjo, o pablogėjo dirbančiųjų padėtis – jiems sumažėjo atlyginimai. Dabar, atlyginimams augant, tas santykis grįžta vėl į tą patį lygį – 41-42 proc.“, – pensijų pokytį komentuoja profesorius.
Senelių pensijas prisiminsime su nostalgija
Jei jums 35-eri ir į pensiją planuojate išeiti 2047-aisiais, tuomet apie dabartinę 40 proc. vidutinės algos siekiančią pensiją galėsite tik pasvajoti. Draudimo grupės „Aviva“ bei audito bendrovės „Deloitte“ atliktas tarptautinis pensijų stygiaus tyrimas parodė, kad Lietuvos žmonių pajamos senatvėje po 30-ies metų tesieks trečdalį buvusių pajamų.
„Aviva Lietuva“ generalinė direktorė Asta Grabinskė dėsto, kad tokia padėtis susidarys dėl neigiamų demografinių procesų, ilgėjančios gyvenimo trukmės ir nepakankamų viešųjų finansų.
„Per artimiausius 40 metų į pensiją išeis apie 1,4 mln. Lietuvos gyventojų.
Prognozuojama gyvenimo pensijoje trukmė šiuo metu siekia 20 metų ir ilgėja. Tai yra vienas iš daugiausia įtakos pensijų stygiui turinčių ir jį didinančių veiksnių. Kuo ilgiau žmonės gyvens išėję į pensiją, tuo daugiau lėšų pragyvenimui jiems prireiks. Senstančioje visuomenėje mažėja dirbančiųjų, galinčių išlaikyti senjorus. Įtakos tokioms niūrioms prognozėms turi ir tai, kad gyventojų atlyginimai didėja sparčiau, nei valstybės mokamos pensijos. Tai reiškia, kad senatvėje vien valstybe besikliaunantys gyventojai, tikėtina, sulauks vis mažesnių pensijų lyginant su jų buvusiomis pajamomis“, – ateities realijas dėsto ji.
Mažėjančios pensijos bus ne tik Lietuvos, bet visos Europos problema. Tyrimas atskleidė, kad per 40 metų europiečius iki orios pensijos skirs 2 trilijonų eurų deficitas kasmet. Lietuvius – 5,4 mlrd. eurų. Tiek kasmet reikia sutaupyti, kad pensijoje gyventume oriai.
Ž.Šilėnas teigia, kad dėl investicijų į šalies ūkį augantys atlyginimai gali optimistiškai nuteikti dėl būsimų pensijų dydžio. Tačiau yra ir liūdnoji pusė: tai pensininkų skaičiaus didėjimas ir dirbančiųjų mažėjimas. „Visos prognozės dėl ateities perspektyvų yra neigiamos: ir gimstamumo, ir mirtingumo, ir emigracijos. Todėl ateityje, norint išlaikyti panašų pensijų lygį, lietuviams reikės pradėti kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, kad galėtų sumokėti daug mokesčių, kas mažai tikėtina. Arba reikės didinti mokesčius, kas paliks mažiau pinigų dirbantiesiems“, – alternatyvas dėsto ekspertas.
Tarp išeičių – ir viešųjų finansų perskirstymas, ir privatus kaupimas
Prof. T.Medaiskis dėsto ne vieną išeitį, kuri padėtų pagerinti ateities pensininkų situaciją. Viena iš išeičių būtų perskirstyti viešuosius finansus, kuomet pensijos būtų mokamos ne tik iš „Sodros“, bet ir iš valstybės biudžeto. Tuomet sumažėtų priklausomybė nuo atlyginimų ir būtų galima mokėti pensijas ir iš kitų mokesčių.
„Dar viena išeitis – ilginti pensinį amžių ir skatinti žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje. Tą daryti leidžia ir darbo pobūdis – vis mažiau reikia fizinės jėgos. Gal tokie žmonės ir nesukurs inovacijų, tačiau yra daug ir rutininio darbo. Dirbantiesiems būtų galima nemokėti pensijos arba mokėti mažesnę, taip sprendžiant problemą“, – dėsto mokslininkas.
Tiesa, jis nurodo, kad net tokiu atveju pensijos galėtų siekti apie 45 proc. vidutinio atlyginimo. Tai – augimas, palyginus su dabartiniu pensijų lygiu, tačiau gerokai atsilieka nuo EBPO skaičiavimų, kurie rodo, kad oriam gyvenimui pensijoje žmogui reikia vidutiniškai 70 proc. jo buvusių pajamų.
„Aviva Lietuva“ vadovė sako, kad radikalus pensinio amžiaus didinimas gali iššaukti papildomų problemų, jei žmonės nebus pakankamai sveiki, kad galėtų dirbti solidžiame amžiuje. Ji nurodo, kad žmonės galėtų patys pasirūpinti savimi senatvėje.
„Kuo jaunesni žmonės pradės kaupti ateičiai, tuo mažiau jiems reikės atsidėti pinigų, kad gyvenimui pensijoje sukauptų pakankamą sumą. Pavyzdžiui, 750 eurų uždirbančiam 30-mečiui, kaupiančiam pensijai II pakopoje, kiekvieną mėnesį užtektų pradėti taupyti po 25 eurus, kad pensijoje jo pajamos siektų 70 proc. buvusio uždarbio“, – skaičiuoja A.Grabinskė.
Šiai minčiai pritaria ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas. Jis teigia, kad vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos yra nepriklausyti nuo vienos pensijos. „Tie pensininkai, kuriuos mes matome keliaujančius po pasaulį ir besidžiaugiančius gyvenimu, yra iš valstybių, kurios turi ilgametes privataus pensijų kaupimo tradicijos. Jie tai daro ne tik iš valstybinių pensijų, bet ir iš savo sukauptų lėšų. Pavyzdžiui, Olandijoje ir panašiose šalyse, pensijų fondai yra sukaupę 150-200 proc. BVP dydžio sumas. Juokaujame, kad jei visi šių valstybių gyventojai vieną dieną nuspręstų nieko neveikti, tuomet vien iš sukauptų lėšų būtų galima gyventi pusantrų metų“, – sako Ž.Šilėnas.
Pasak jo, valstybei yra neatsakinga žmones versti dėti visus lūkesčius dėl senatvės į vieną pintinę, nes tai yra nepamatuota rizika ir pataria taikyti pagrindinį investicijų principą – diversifikaciją. Dalį pensijos gauti iš valstybės, dalį būti sukaupusiems patiems.
