Anot mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ ugdymo partnerio, vadovų komandos ir verslo plėtros eksperto Romano Gaiduko, toks scenarijus daugeliui skamba viliojančiai, tačiau ar mes išties esame jam pasiruošę?
Ar vadovai yra reikalingi?
R.Gaidukas pastebi, jog vadovo funkcija nekuria tiesioginės vertės galutiniam vartotojui, be to, išlaikyti vadovus dažniausiai yra ganėtinai brangu, taigi, jis svarsto – kodėl ši pozicija apskritai atsirado?
„Kai bet koks darbuotojas, pilietis, prisiima atsakomybę už viską, ką daro, ir neprižiūrimas tai daro iš visos širdies, vadovas jam nėra reikalingas. Iš to kyla pagrindinis klausimas – ar aš esu pajėgus prisiimti absoliučią atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime? Ar pakankamai įsitraukiu į problemų sprendimo procesus? Ar padarau viską, kad pakeisčiau manęs netenkinančius dalykus, net jei kalbame apie automobilių statymą savo daugiabučio namo kieme? O gal visgi laukiu, kol kažkas ateis ir nuspręs, kaip turi būti?“, – klausia ekspertas.
Jis pabrėžia, jog iššūkiai prasideda tuomet, kai taip nesielgiame: „Kai žmogus atsisako prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink jį, tada reikia vadovo – tai tarsi organizacijos bandymas kompensuoti darbuotojo negebėjimą arba nenorą prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta.“
Darbuotojai nenori vadovo atsakomybės
R.Gaiduko manymu, Lietuvoje žmonėms vis dar trūksta gebėjimo prisiimti asmeninę atsakomybę visuose lygmenyse. Anot jo, puikus to pavyzdys – neretai girdima frazė, jog mūsų šaliai trūksta stipraus lyderio.
„Mano akimis, tokie pasisakymai yra viešas prisipažinimas, kad aš pats, kaip pilietis, atsisakau būti lyderiu savo gyvenime, neprisiimu už jį atsakomybės ir noriu, kad ją prisiimtų kitas žmogus. Kitaip tariant – stokoju asmeninės atsakomybės. Reikia suprasti, kad joks prezidentas negali prisiimti atsakomybės už mūsų šalį ir už tai, kaip gyvena kiekvienas jos pilietis“, – pastebi ugdymo partneris.
„Kuo stipresnis lyderis šalia, tuo mažiau reikia galvoti pačiam. Tikėtina, kad už pasekmes atsakyti taip pat turės lyderis. Tačiau koks mano vaidmuo šalia tokio žmogaus? Sekti jam iš paskos negalvojant ar pačiam imtis iniciatyvos?“, – svarsto ekspertas.
R.Gaiduko teigimu, šiuo metu tiek Europoje, tiek Azijoje atsiranda organizacijų, kurios siūlo darbuotojams atsisakyti vadovų ir prisiimti šią rolę sau: „Įdomu tai, kad tuomet, kai organizacijos leidžia darbuotojams patiems nuspręsti, ar jie nori eiti šiuo keliu, net apie 70 proc. visų atvejų darbuotojai atsisako, kai įvertina, kad jiems reikės patiems prisiimti dalį vadovo atsakomybių. Jie nori neturėti vadovo visai, o ne būti vadovais patys sau, todėl verčiau renkasi palikti, kaip yra, prie ko yra pripratę.“
Vyresni žmonės siekia stabilumo ir aiškumo
R.Gaidukas aptaria tendenciją, jog noras dirbti visiškai savarankiškai arba priešingai – jaučiant stiprią vadovo ranką, susijęs ir su darbuotojų amžiumi. Brandaus amžiaus žmonės dažniau yra linkę kliautis vadovais ir rinktis samdomą darbą, kuris suteikia daugiau stabilumo ir aiškumo, mažiau rizikos. Anot jo, kartu tai iš dalies reiškia ir mažiau laisvės.
„Kai turi vadovą, tokiame darbe esi tarsi „po priedanga“. Dėl savo nesėkmių galima kaltinti įmonės strategiją, kolegas, nors, žinoma, taip elgiasi ne visi. Dabartinis jaunimas – priešingai. Jie mieliau eina laisvadarbystės keliu, bėga nuo samdomo darbo ir nenori turėti „boso“ virš savęs. Jie drąsiau imasi atsakomybės už savo gyvenimą. Deja, dar ne visada žino, kaip tai padaryti, ir kad „bosas“ gali būti ir geru mokytoju-patarėju. Vieniems pavyks ir jie atlaikys šį išbandymą, kitiems ne“, – aiškina ekspertas.
Kuo stipresnis lyderis šalia, tuo mažiau reikia galvoti pačiam.
Jis priduria, jog tyrimai patvirtina, kad tuomet, kai rinkoje vyksta daug permainų, pastebimas ekonomikos nestabilumas, žmonės pradeda aktyviau ieškoti darbo valstybinėse institucijose: „Kuo daugiau neužtikrintumo, tuo mažiau žmonės yra linkę rizikuoti. O kuo didesnė laisvė, tuo daugiau atsakomybės reikia prisiimti.“
Ar išdrįsime „nusipirkti“ laisvę?
R.Gaidukas atkreipia dėmesį, jog pasitaiko, kad laisvės siekiantys darbuotojai dažnai ją suvokia klaidingai. Neretai žmonėms laisvė darbe asocijuojasi su laisve kažko nedaryti, neveikti, nors realybėje yra visiškai priešingai – kai gauni daugiau laisvės, anot eksperto, tenka daryti dar daugiau, tačiau ne dėl to, kad kažkas liepė, o dėl to, kad pats to nori arba to reikalauja realybė.
„Kartais netgi juokauju, kad pats, būdamas vadovas, turiu visišką laisvę dirbti, kada noriu, todėl dirbu visada. Įsivaizduokite: iš pareigų atleidome visus vadovus, tačiau iššūkiai juk niekur nedingo. Staiga suprantu, kad nebėra to, kuris pasakys, ką daryti, prisiims atsakomybę už mane. Viską tenka daryti pačiam. Ar tikrai džiaugiuosi tokiu sprendimu? Kiek laiko?“, – kviečia kiekvienam užduoti sau šiuos klausimus ugdymo ekspertas.
R.Gaidukas apibendrina, kad jei svajojame apie darbą be vadovų, reikia labai atvirai atsakyti sau į klausimą – ar esame pasirengę gyventi be jų ir išdrįsime „nusipirkti“ laisvę, kurios kaina – ne tik savarankiškai priimami sprendimai, bet ir asmeninė atsakomybė už juos?
