„Reikia pripažinti, kad tikrai didelė dalis pensinio amžiaus žmonių negali sau leisti oriai gyventi. Kita vertus, tie žmonės, kurie dabar jauni, kuriems ta pensija dar tik kada nors, žinodami ir matydami tokią situaciją, jau gali bandyti daryti kažkokius veiksmus, kad to nebūtų. Vienas iš tų veiksmų – nusiteikti ilgiems darbo metams“, – sako J.Varanauskienė.
Didesnes pensijas lemia mažesnė šešėlinė ekonomika
Pasak J.Varanauskienės, Lietuvoje sistema sukurta tokia, kad dirbančiųjų socialinio draudimo įmokos tampa išmokomis socialinių išmokų gavėjams. Specialistės aiškinimu, matematika šioje vietoje paprasta – kiek mokesčių surenka „Sodra“, tokią sumą pinigų ji gali ir išdalyti pensininkams, vaikus auginančioms mamoms ir kitiems išmokų gavėjams.
Tie didesni vidutiniai atlyginimai susidaro ne tik dėl didesnių atlyginimų darbo sutartyse, bet ir dėl mažesnės šešėlinės ekonomikos.
„Tiesiog sugalvotos tam tikros formulės, kaip tuos pinigus padalyti. Jas kuriant buvo bandoma padaryti taip, kad kuo daugiau žmonių patirtų kuo daugiau gėrio, jeigu taip galima pasakyti“, – teigia J.Varanauskienė.
Jos tvirtinimu, bandant suprasti, kodėl Lietuvoje mokamos pensijos mažos, palyginti su kitomis šalimis, galima atkreipti dėmesį į paprastą skirtumą – kitose šalyse didesnės ne tik pensijos, bet ir atlyginimai. „Tie didesni vidutiniai atlyginimai susidaro ne tik dėl didesnių atlyginimų darbo sutartyse, bet ir dėl mažesnės šešėlinės ekonomikos. Mažiau žmonių slepia pajamas ir bando išsisukti nuo mokesčių“, – akcentuoja J.Varanauskienė.
Ji priduria, kad turtingesnėse šalyse dalis pensijų finansuojama ne tik iš surenkamų socialinio draudimo mokesčių – prie to prisideda ir pati valstybė. Be to, kai kuriose valstybėse įsitvirtinusi tradicija, kad darbuotojams pensiją kaupia ir darbdaviai.
ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vadovų studijų prodekanė V.Poškutė antrina, kad paprastai lyginamės su valstybėmis, kuriose pensininkai gauna 70 proc. anksčiau turėtų pajamų, tačiau ši suma surenkama ne vien iš vienos pakopos pensijų.
„Tie žmonės, kurie gauna apie 70 proc. turėtų pajamų, gauna tas pajamas iš skirtingų pensijų pakopų. Vadinasi, schema gali būti panaši į mūsų „Sodros“ sistemą, bet pensijos ateina per perskirstymo mechanizmą. Dalis pensijų pajamų atkeliauja iš darbdavių sukauptų pensijų. Profesiniai pensijų fondai labai paplitę ir kontinentinėje Europoje, ir Skandinavijoje“, – sako V.Poškutė.
Lietuvoje gaunama pensija sudaro apie 40 proc. turėtų pajamų, tačiau ji nėra kaupiama skirtingais būdais, todėl lygintis su šalimis, kuriose pensija sudaro 70 proc. turėtų pajamų, nėra visiškai sąžininga, įsitikinusi V.Poškutė.
1000 eurų pensija – išimtis iš taisyklės
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
„Nepasakysiu, kokia yra didžiausia ir mažiausia pensijos. Nedidelės dalies žmonių iš visos Lietuvos, kurie sutilptų į vieną troleibusą ir visi susėstų, pensija didesnė nei 1000 eurų. Tai labiau išimtys nei taisyklės. Kita vertus, 40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės“, – atkreipia dėmesį J.Varanauskienė.
Vis dėlto pastebimas paradoksas – kai kurie į pensiją išėję tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai dalį atlyginimo gauna vokeliuose, nes mano, kad tokiu būdu vaikai uždirba daugiau. Pasak J.Varanauskienės, neretai žmonės save tokiu būdu apgauna ir vengdami kitų mokesčių: „Tai tokia saviapgaulė. [...] Yra profesijų atstovų (tie patys įmonių vadovai), dėl kurių mes puikiai suprantame, kad draudžiamosios pajamos, nuo kurių mokamos „Sodros“ įmokos, yra gerokai mažesnės nei jų realios pajamos.“
J.Varanauskienė priduria, kad pastebima ir kita tendencija – kas ketvirtas į pensiją išėjęs žmogus nebūna sukaupęs reikiamo darbo stažo. Specialistės teigimu, tai gali rodyti dar vieną bandymą slėpti mokesčius – žmonės oficialiai dirbo 0,5 etato, o už likusį darbą atlygį gaudavo vokeliuose.
„Jeigu žmogus moka mokesčius tik nuo, pavyzdžiui, 190 eurų (pusės minimalios algos) ir taip dirba 12 mėnesių, tai jo sukauptas darbo stažas už tą laikotarpį bus tik šeši mėnesiai. Pilnas darbo stažo mėnuo skaičiuojamas tada, kai pajamos, nuo kurių „Sodrai“ sumokamos įmokos, yra ne mažesnės, nei tuo metu galiojanti minimali mėnesio alga“, – aiškina J.Varanauskienė.
Jos aiškinimu, jeigu žmogus didžiąją dalį laiko dirbo 0,5 etato, sulaukęs 60 metų, jis tiesiog nebeturi galimybės pasiekti reikiamo stažo.
„Sutinku, kad yra žmonių, kurie iš tikrųjų dirbo pusę laiko, bet, manome, kad dalis yra tokių, kurie pusę laiko dirbo tik formaliai. Tokie žmonės ar jų darbdaviai bando sutaupyti nemokėdami mokesčių, bet tas sutaupymas tiesiog yra saviapgaulė, nes jie realiai susimažina savo pensijas“, – pabrėžia ekonomistė.
Pensijų problemos paliekamos pensininkams
Turbūt tai vėl yra tam tikras nebrandumas, nesuvokimas, kad mes, visa visuomenė, susidedame iš labai skirtingų narių ir vieno gerovė tiesiogiai priklauso nuo kito gerovės.
V.Poškutė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje skirtingos visuomenės grupės neretai priešinamos: „Lyg priešiname tas visuomenės grupes, dirbančiuosius su pensininkais, mamomis, auginančiomis vaikus. Tai rodo tam tikrą visuomenės nebrandumą. Turbūt tuo neverta stebėtis. Brandžiose visuomenėse, kai reformuojamos tam tikros socialinės politikos sritys, visa visuomenė aktyviai dalyvauja.“
Ji pateikia pavyzdį – bandant reformuoti pensijų mokėjimą Prancūzijoje, aktyviausiai diskusijose dalyvavo studentai. Lietuvoje, akcentuoja V.Poškutė, pensijos laikomos pensininkų problema. „Turbūt tai vėl yra tam tikras nebrandumas, nesuvokimas, kad mes, visa visuomenė, susidedame iš labai skirtingų narių ir vieno gerovė tiesiogiai priklauso nuo kito gerovės“, – sako V.Poškutė.
Pašnekovė pastebi, kad skepticizmas pensijų kaupimo sistemos atžvilgiu kyla ne be reikalo. „Turbūt viena iš priežasčių yra tas nepastovumas, nuolatinės reformos. Tarkime, kai manęs studentai paklausia, ar aš kaupiu, aš sakau, kad kaupiu, bet nebetikiu ta sistema, ypač antrąja pakopa, nes niekuomet nežinai, ko gali laukti ir kaip po kelerių metų bus reformuojama, ar [apskritai] bus reformuojama“, – pripažįsta V.Poškutė.
Jos teigimu, painiava atsiranda dėl to, kad pensijų kaupimo pakopų sistema nėra nei visiškai valstybinė, nei privati. „Toks procentas, kuris šiandien kaupiamas toje sistemoje, niekada nepagamins didesnės pensijos, – tęsia V.Poškutė. – Tose šalyse, kuriose pajamas pensininkai gauna iš kaupiamosios pakopos, kaupiamas gerokai didesnis procentas. Vėlgi tikėtis, kad toks kaupimo elementas, kokį turime šiandien, radikaliai ar bent kiek pagerins būsimų pensininkų pajamas senatvėje, turbūt būtų naivu.“
J.Varanauskienė pataria, kad žmonės savo pensija turėtų pasirūpinti dar dirbdami. „Reikia pripažinti, kad tikrai didelė dalis pensinio amžiaus žmonių negali sau leisti oriai gyventi. Kita vertus, tie žmonės, kurie dabar jauni, kuriems ta pensija dar tik kada nors, žinodami ir matydami tokią situaciją, jau gali bandyti daryti kažkokius veiksmus, kad to nebūtų. Vienas iš tų veiksmų – nusiteikti ilgiems darbo metams“, – sako J.Varanauskienė.
Ji priduria, kad taip pat derėtų rinktis tą darbdavį, kuris jau taiko pensijų kaupimo programą. Nors nedaug, bet Lietuvoje tokių jau yra. „Manau, jeigu ateityje didės visuomenės išprusimas ir bus savotiškas spaudimas, situacija, tikėkimės, bus šiek tiek geresnė“, – viliasi J.Varanauskienė.
