Prieš kelerius metus maisto papildų įmonėje įsidarbinusi Amanda Hiebert, dabar – vienos Kalgaryje, Kanadoje, įsikūrusios įmonės komunikacijos direktorė, žinojo, kad jos kvalifikacija naujoms pareigoms anuomet buvo per aukšta. Imtis šio darbo ją paskatino geras atlyginimas ir galimybė padirbėti didelėje įmonėje.
Vis dėlto, vos pradėjusi dirbti, ji suprato, kad užduotys jai per paprastos ir veikti nelabai yra ką. „Buvo nuobodu, jokių iššūkių, ir viskas, ką dariau, rodėsi beprasmiška“, – prisimena ji. Po poros metų Amanda susirado kitą darbą, tačiau tai, ką ji per tuos metus patyrė, puikiai pažįstama daugeliui.
Antai Didžiojoje Britanijoje apie šeštadalis darbuotojų yra per daug išsimokslinę darbui, kurį dirba, o 58 proc. aukštojo mokslo absolventų dirba darbą, kuriam aukštojo mokslo apskritai nereikia. Jungtinėse Amerikos Valstijose skaičiuojama, kad maždaug ketvirtadalis darbuotojų, įgijusių bakalauro laipsnį, yra per daug kvalifikuoti turimoms pareigoms.
Daugelyje darboviečių aukštasis išsilavinimas yra tapęs įprastu kriterijumi priimant į darbą, nepaisant, kad anksčiau tam darbui atlikti jokio kvalifikacinio laipsnio reikalaujama nebuvo. Šį reiškinį straipsnio autorius vadina darbo infliacija. Darbas atliekamas, tačiau didelių pastangų tam neprireikia.
Atrodytų, darbdaviui nuo to turėtų būti tik geriau: juk jo rankose – visas būrys sumanių aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Deja, tikrovė kitokia. Tyrimais nustatyta, kad samdydamos pernelyg kvalifikuotus darbuotojus, įmonės gali prisidaryti sau žalos.
Nusivylimas tvyro ore
Iš pirmo žvilgsnio, jei tarp darbuotojų yra bent vienas ypač kvalifikuotas ir itin gerais įgūdžiais pasižymintis specialistas – tiesiog nuostabu. Vis dėlto, pažymėtina, rašo D.Silverbergas, kad per daug kvalifikuoti darbuotojai gali išsiugdyti tam tikrą neigiamą požiūrį į darbą, kuris palaipsniui prasismelks į kiekvieną biuro kampą. Pavyzdžiui, turėdami įgūdžius, kurių kiti darbuotojai neturi, jie gali pradėti jaustis išskirtiniai ir išpuikti, o pernelyg daug nuobodžiaudami darbe jie gali imti justi apmaudą ir nusivylimą, teigia Portlando valstijos universiteto (JAV) profesorė Berrin Erdogan.
„Tas išskirtinumo jausmas verčia visus jaustis nejaukiai, ypač jei dirbama komandomis“, – sako ji. Jos tyrimo duomenimis, jei darbuotojas yra per daug kvalifikuotas einamoms pareigoms, jis gali pradėti jaustis kitoks negu jo kolegos, todėl jam gresia ilgainiui užsisklęsti ir likti vienišam.
Daugelyje darboviečių aukštasis išsilavinimas yra tapęs įprastu kriterijumi priimant į darbą, nepaisant, kad anksčiau tam darbui atlikti jokio kvalifikacinio laipsnio reikalaujama nebuvo. Šį reiškinį straipsnio autorius vadina darbo infliacija.
Be to, jei darbuotojo kvalifikacija per daug aukšta, jam pavedamos užduotys gali jo neįtraukti – jos jam gali atrodyti „žemiau jo lygio“, teigia lyderystės mokymų ekspertas, knygos „27 iššūkiai, su kuriais susiduria vadovai“ („The 27 Challenges Managers Face“) autorius Bruce’as Tulganas. „Jie pradės nuobodžiauti vien dėl tvyrančios prastos nuotaikos, – sako jis. – Jie gali net nepadaryti to, ko iš jų reikalaujama.“
Kad jų kvalifikacija per aukšta pavestoms užduotims atlikti, ypač dažnai yra įsitikinę jauni darbuotojai, teigia B. Tulganas. Pasak jo, tūkstantmečio kartos atstovai, palyginti su kitomis kartomis, kelia kur kas aukštesnius lūkesčius ir sau, ir savo darbdaviams.
Floridos Atlanto universiteto (JAV) tyrėjų duomenimis, būtent jauni darbuotojai mano, kad yra talentingesni, negu reikia dirbant konkretų darbą, ir dažnai darbe jaučia frustraciją ir nusivylimą.
Atkreiptinas dėmesys, toliau rašo D.Silverbergas, kad šie darbuotojai yra dažniau linkę elgtis ne pagal taisykles – jie nevengia vėluoti į darbą, anksti išeiti namo, kartais net išsineša daiktus ar užgaulioja kolegas, teigia vienas minėto universiteto specialistų Michaelas Harari.
Daug kas priklauso ir nuo charakterio
Jau minėta profesorė B. Erdogan kartu su kolege dr. Hong Deng iš Daramo universiteto verslo mokyklos (Jungtinė Karalystė) atliko tyrimą ir įvardijo, kokiais asmenybės bruožais turi pasižymėti per aukštos kvalifikacijos darbuotojas, kad sklandžiai įsilietų į bet kokį kolektyvą.
„Per aukštos kvalifikacijos darbuotojai, turintys gerus tarpasmeninės įtakos įgūdžius, bendraudami su bendradarbiais, geba demonstruoti deramą socialinę elgseną ir yra vertinami kaip kompetentingi ir malonūs kitų atžvilgiu, – sako H. Deng. – Tokie darbuotojai yra mėgstami ir gerai pritampa, todėl jaučiasi motyvuoti prisidėti prie teigiamos darbo aplinkos kūrimo.“
Tarpasmeninė įtaka – tai gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, pozityvaus nusiteikimo išlaikymas ir susilaikymas nuo kritikos darbo ar viršininko atžvilgiu. H. Deng priduria, kad šio požiūrio besilaikantys darbuotojai paprastai dirba efektyviau.
D.Silverbergas atkreipia dėmesį, jog būtent šioje vietoje labai svarbus vaidmuo tenka vadovui. Kad per aukštos kvalifikacijos darbuotojai išliktų motyvuoti, vadovas turėtų skirti jiems daugiau kūrybiškumo reikalaujančių užduočių ir ilgalaikių projektų arba pavesti jiems bendradarbiauti su kitomis bendrovėje dirbančiomis komandomis, sako Kranfildo universiteto vadybos mokyklos (Jungtinė Karalystė) profesorė Elisabeth Kelan.
„Vis dėlto vadovas turėtų suprasti, kad tai gali sukelti dar didesnį pasipiktinimą per daug kvalifikuotais darbuotojais. – įspėja ji. – Todėl svarbu su komanda aptarti, kodėl atitinkamoms užduotims atlikti yra pasirenkamas būtent tas, o ne kitas žmogus.“
Svarbiausia – atvirumas
Idant tarp pernelyg aukštos kvalifikacijos darbuotojų nekiltų neigiamos įtampos, viršininkams patariama atvirai su jais kalbėtis apie galimybę įmonėje padaryti karjerą. B. Erdogan pasakoja sykį bendravusi su vadovu, ką tik pasamdžiusiu akivaizdžiai per aukštos kvalifikacijos žmogų. Ji teigia išsiaiškinusi, kad darbo pokalbyje su kandidatu buvo daug kalbama apie kantrybę.
„Jis darbuotoją informavo, kad kai šioje pozicijoje išdirbs metus, bus paaukštintas, – sako ji. – Darbuotojas į tai sureagavo atsakydamas Puiku! Vadinasi, neisiu šių pareigų amžinai ir ateityje turėsiu geresnį darbą.“
Būti atviriems straipsnyje siūloma ne tik viršininkams, bet ir darbuotojams. Daugelis darbo ieškančių žmonių anksčiau ar vėliau tikriausiai pasijunta panašiai kaip jau minėtoji Amanda Hiebert – kai prašytis priimamiems į darbą tenka iš anksto suvokiant, kad vargu ar pavyks pasinaudoti visa turima patirtimi ir kompetencija.
B.Tulganas pataria tokiems žmonėms nebijoti darbdaviui pasakyti, kodėl jie nori šio darbo, ir paaiškinti, kaip jie ketina įsilieti į bendrovės veiklą. „Nieko netrinkite iš savo CV ir neslėpkite savo pasiekimų, – sako jis. – Būkite atviri ir nuoširdūs.“
