„Lietuvoje yra 2500 kilometrų šiluminių trasų. Mes tyrėme 14 projektų, kurių bendras ilgis sudarė 17,5 kilometro. Išvedėme vieno metro vidutinę kainą – 4775 litai“, – atliktus skaičiavimus pateikė Piliečių santalkos viešųjų finansų grupės vadovas Raimundas Pilka.
Piliečių santalkos skaičiavimai rodo, kad vieno šiluminės trasos metro renovacijos kainai siekiant 4775 litus, viso šilumos ūkio renovacija atsieitų beveik 12 mlrd. litų. „Tiek reiktų investuoti per 50 metų, nes maždaug tiek tarnauja šilumos trasos“, – sakė Piliečių santalkos finansų grupės vadovas.
Pasak R.Pilkos, skaičiuojant, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvena apie 1 mln. dirbančių gyventojų, vienam gyventojui per 50 metų į šilumos trasų ūkį reikėtų investuoti beveik 12 tūkst. litų.
Piliečių santalkos finansų grupės vadovas tvirtino, kad tokio dydžio sąmatų mažos įmonės neturi. šilumos trasų renovavimo kaina esą išsipučia, kai viena įmonė samdo kitą įmonę, o ta įmonė dar kitą.
R.Pilka teigė, kad smulkusis verslas šilumines trasas gali renovuoti dešimteriopai pigiau nei tai daroma – vieno metro renovavimo kaina siektų 300–700 litų.
„Šis pristatymas rodo, kad per pusvalandį šalyje galima surasti šimtus milijonų litų“, – sakė Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis. vis dėlto, jo teigimu, pagrindinė su šilumos ūkio susijusi bėda yra ta, kad Lietuvos namų ūkiai neefektyviai naudoja šilumą.
„Susiduriam su ta pačia bėda – renovacijos nebuvimo. Turime matyti vaizdą, kiek mums šilumos reikėtų, o po to jau turim žiūrėti, ar dujomis kūrenti, ar atsinaujinančiais šaltiniais“, – dėstė R.Kuodis.
Ministras: prižiūrėti turi savivalda
Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pabrėžė, kad šilumos ūkis buvo perduotas savivaldai. „Pilną atsakomybę už skaidrumą turi prisiimti savivaldybės. Ministerija kaip centrinės valdžios institucija numato reguliavimą įstatyminiu pagrindu. Tačiau koks bebūtų įstatymas, deja, matom, kad realiam gyvenime yra kaip su telegrafo stulpu: perlipt neperlipsi, apeiti apeisi“, – sakė A.Sekmokas.
Jis sutiko, kad šilumos ūkyje vyraujančios sumos yra išties įpūdingos. „Bet skaičiai ne iš dangaus nukrenta. Juos pateikia didžiosios įmonės – Vilniaus energija, Kauno energija. Jos siekia pelno, visiškai nežiūrėdamos į vartotoją“, – dėstė A.Sekmokas ir pridėjo, kad kontroliuoti, ar tokių bendrovių pateikiami rodikliai yra pagrįsti – savivaldos uždavinys.
A.Sekmokas teigė manantis, kad valstybės įstaigos vykdomus viešuosius pirkimus turėtų viešinti internete. Jis taip pat pripažino, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK) anksčiau trūko techninių žinių, kompetencijos nustatant kainas. Esą todėl ketinama kurti bendrą reguliatorių, kuris prižiūrės monopolines veiklas.
Tačiau „Tansparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergėjus Muravjovas tikino, kad, nors apie viešųjų pirkimų skaidrinimą kalbama daug, bet nuveikta mažai.
„Dabartinis viešųjų pirkimo įstatymas leidžia konkurso dalyviams pasirinkti konfidencialumo sąlygą ir neteikti informacijos“, – sakė S.Muravjovas ir ragino semtis patirties iš kitų šalių praktikos – pavyzdžiui JAV skelbiami ne tik viešųjų pirkimų konkursų laimėtojai, bet ir su jais sudarytos sutartys.
