Remdamiesi archeologiniais tyrimais, mokslininkai pamėgino išsiaiškinti, kaip kadaise buvo vykdomi mainai ir nuo ko prasidėjo prekyba. Jų duomenimis, dar vėlyvojo paleolito laikotarpiu grupelės medžiotojų savo laimikį mainydavo į įvairius titnago ginklus ir kitus įrankius. Taigi iš pradžių tarp žmonių vykdavo natūriniai mainai – dvi šalys tiesiogiai apsimainydavo norimais daiktais ar reikmenimis.
Pinigai atsirado truputį vėliau. Jų pavidalas, bėgant šimtmečiams, gerokai keitėsi. Nuo natūralių objektų pereita prie monetų, nuo monetų – prie banknotų, nuo banknotų – prie elektroninių pinigų. Kad ir kas būtų laikoma pinigais, žmonėms nuo seno pinigai buvo reikalingi kaip priemonė dalyvaujant mainuose susimokėti už įsigytą daiktą, kaip vertę apibrėžiantis standartas, kaip turto kaupimo būdas ir kaip apskaitos vienetas.
Kaip nurodo straipsnio autorius antropologas Ch.Kusimba, padaręs reikšmingų atradimų senųjų atsiskaitymo priemonių tyrimo srityje, jam įdomu, kaip žmonijos istorijoje vyko pinigų evoliucija ir ką turimi archeologiniai duomenys gali pasakyti apie prekybą ir mainus tarp niekuo nesusijusių bendruomenių.
Kodėl pinigai mums apskritai reikalingi?
Pinigų kilmės aiškinimo teorijų yra daug – iš dalies dėl to, kad pinigai atlieka daug funkcijų: jie, kaip vertės matas, palengvina mainus; jie, suteikdami galimybę dovanoti dovanas ir megzti abipusiškus santykius, suburia skirtingas bendruomenes; jie įamžina socialinę hierarchiją ir, pagaliau, jie yra tai, kuo vertinama valstybės galia.
Autoriaus teigimu, sunku tiksliai įvardyti, kada užsimezgė pirmieji santykiai, kuriuose buvo naudojamos įvairių rūšių atsiskaitymo priemonės, tačiau esami duomenys rodo, kad pradžią tokiems santykiams davė būtent keitimosi dovanomis ir skolų grąžinimo tradicijos.
Pirmiausia mainuose pradėti naudoti rečiau gamtoje randami objektai, nes jų cirkuliaciją buvo galima veiksmingai kontroliuoti. Pavyzdžiui, Šiaurės ir Pietų Amerikoje atsiskaitinėta perlamutru, o Afrikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje šiuo tikslu buvo naudojamos jūrų kriauklės – kaurai. Pinigų funkciją įvairiais laikotarpiais atliko, be kita ko, vario ir geležies grynuoliai, meteoritų gabalai, obsidianas, gintaras, įvairūs karoliukai, vario, aukso, sidabro ir švino luitai. Dar visai neseniai, primena Ch.Kusimba, atsiskaityti buvo galima ir gyvuliais, pavyzdžiui, karvėmis.
Mesopotamijos šekelis – pirmoji žinoma valiuta – atsirado prieš beveik 5 tūkst. metų. Pirmosios monetų kalyklos, kaip manoma, maždaug 650–600 m. pr. Kr. buvo įsteigtos Mažojoje Azijoje – čia Lydijos ir Jonijos valdovų nurodymu buvo kaldinamos sidabrinės ir auksinės monetos, kuriomis buvo atsiskaitoma armijai.
Atradus didesnius kiekius iš švino, vario, sidabro ir aukso nukaldintų monetų paaiškėjo, kad visame pasaulyje, o ypač – Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžioje monetos atliko prekinių pinigų funkciją. Romėniškųjų, islamiškųjų, indiškųjų ir kiniškųjų monetų paplitimas įrodo prekybos ryšius pasaulyje egzistavus dar iki prasidedant naujųjų laikų epochai (1250 pr. Kr.–1450 m.).
Monetos, kaip prekiniai pinigai, smarkiai išpopuliarėjo daugiausia dėl to, kad jas patogu naudoti ir transportuoti, jos ilgai nesusidėvi ir pačios savaime yra vertingos.
Monetos, kaip prekiniai pinigai, smarkiai išpopuliarėjo daugiausia dėl to, kad jas patogu naudoti ir transportuoti, jos ilgai nesusidėvi ir pačios savaime yra vertingos. Svarbu ir tai, kad politinė valdžia galėjo kontroliuoti monetų gamybą – nuo žaliavų kasybos iki lydymo bei kaldinimo, taip pat jų cirkuliavimą ir naudojimą. Kitų formų atsiskaitymo priemonės, kaip antai karvės, kaimo bendruomenėse ilgą laiką gyvavo visiškai sėkmingai, tačiau turėjo ir trūkumų – tokią valiutą buvo sunku transportuoti, be to, jai nemažą grėsmę kėlė ekologinės nelaimės.
Neilgai trukus, pinigai tapo politinės kontrolės instrumentu. Valdovai, siekdami sukaupti daugiau turto ir sustiprinti karinius pajėgumus, pradėjo surinkinėti mokesčius. Žinoma, pinigai atliko ir stabilizuojamąją funkciją – jie buvo pagrindas plėtoti taikius prekių, informacijos ir paslaugų mainus tarp skirtingų interesų grupių, atkreipia dėmesį Ch.Kusimba.
Dar viena pinigų paskirtis – priminti apie įvykusius sandorius ir sudarytus susitarimus. Pavyzdžiui, viduramžių Europoje buvo plačiai paplitę mediniai pagaliukai su specialiais išrantymais – birkos. Jų turėtojui tai buvo priminimas apie neapmokėtą skolą.
Pinigų judėjimas byloja apie prekybos maršrutus
Anksčiau, visai kaip ir šiandien, jokia bendruomenė negalėjo išsilaikyti pati iš savęs, o pinigai suteikė galimybę žmonėms megzti santykius su kitomis bendruomenėmis. Žmonės buvo linkę pasinaudoti pačiomis įvairiausiomis atsiskaitymo priemonėmis, kad, susiklosčius tam tikroms socialinėms ir politinėms aplinkybėms, galėtų sutelkti išteklius, pažaboti grėsmes ir steigti įvairias bendrijas ir partnerystes.
Ch.Kusimba prisimena, kaip 2012 m., dalyvaudamas archeologiniuose kasinėjimuose istoriniame Mandos prekybos uoste Kenijoje, Indijos vandenyno pakrantėje, jis rado maždaug 600 metų senumo kinų monetą. Tų laikų kiniškosios monetos buvusios disko pavidalo, gaminamos iš vario ir sidabro, o viduryje – skylutė, taigi jas būdavę patogu susikabinti ant diržo. Rastoji moneta buvo nukaldinta valdant Mingų dinastijos imperatoriui Jongle, kuris siekė plėsti tarptautinius ryšius ir vykdė politines ir prekybos misijas teritorijose, esančiose už Pietų Kinijos jūros ribų. Admirolą Dženg He tyrinėti tolimųjų krantų jis siuntė beveik 80 metų anksčiau, nei Vasco da Gama pasiekė Indijos krantus.
Tokie archeologiniai atradimai, pasak straipsnio autoriaus, liudija apie to meto Afrikos įsitraukimą į prekybos santykius Indijos vandenyne. Remiantis šiais atradimais taip pat galima teigti, kad tuo metu regione jau vystėsi grynųjų pinigų apyvarta paremta rinkos ekonomika.
Pinigų poveikio visuomet būta nevienalyčio. Viena vertus, pradėjus naudoti pinigus, susidarė palankios sąlygos prekių ir paslaugų judėjimui, žmonės pradėjo daugiau migruoti ir kurtis svetimuose kraštuose. Kita vertus, kai kuriems pinigai padėjo susikrauti turtus – taip pamažu susiformavo socioekonominiai ir kitokie visuomenės skirtumai.
Mūsų laikais pinigų atsargų kiekis yra tas kriterijus, pagal kurį turtingieji atskiriami nuo vargšų, išsivysčiusios šalys nuo besivystančiųjų, Šiaurė nuo Pietų.
Ch.Kusimbos teigimu, šiandien pasaulyje įsigalėjusi nelygybė sietina su pinigų, kaip visuomenės gerovės ir tvarumo vertinimo vieneto, formalizavimu. Vis dėlto, pasak jo, net ir dabartiniame skaitmeniniame amžiuje pinigų funkcijos yra išlikusios praktiškai tokios pačios, kokios buvo prieš šimtus ir tūkstančius metų.
