Prieš keletą savaičių G.Barrow savo pranešimą antikorupcijos tema skaitė Vilniuje, Mykolo Romerio universitete vykusioje dešimtojoje tarptautinėje „Transparency International“ skaidrumo mokykloje, kur savo patirtimi dalinosi patyrę antikorupcijos ir skaidrumo ekspertai iš Estijos, Italijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lietuvos, Kenijos, Meksikos, Nyderlandų Karalystės, Portugalijos, Pietų Afrikos Respublikos, Rusijos, Slovakijos, Vokietijos ir Ukrainos.
Apie finansinių nusikaltimų schemas, įtaką bei galimą antikorupcinę prevenciją – pokalbis su G.Barrow.
– Kai mus pasiekia žinia, jog globaliu mastu buvo išplautos įspūdingos sumos pinigų, sunku suvokti, kaip šie procesai paveikia kiekvieną iš mūsų. Atrodo, visa tai taip toli nuo mūsų kasdienybės...
– Ir vis dėlto, tai yra arčiau, nei galime įsivaizduoti. Leiskite jums papasakoti istoriją apie Ukrainoje gyvenančią mergaitę Noną.
Noną augina vieniša mama, vardu Nina. Mergaitė serga hemofilija – liga, dėl kurios sutrinka kraujo krešėjimas. Net ir nesmarkiai susižeidusi Nona gali mirtinai nukraujuoti.
Kaip žinome, Ukrainos valstybė laiduoja galimybę visiems naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau tie, kas ilgus metus vadovavo sveikatos apsaugos sistemai, buvo korumpuoti, ir dėl jų veiklos valstybės biudžeto lėšos yra iššvaistytos.
Kitaip tariant, valstybė neturi pinigų, kad sumokėtų už Nonos gydymą. Mergaitės motinai tenka pirkti vaistus juodojoje rinkoje. Tie vaistai, kurie skatina kraujo krešėjimą, yra brangūs, ir ji neišgali jų įsigyti. Pinigų užtenka tik tvarsčiams.
Žinoma, mergaitės motinai reikėjo ieškoti kažkokio sprendimo. Vienintelis dalykas, ką ji galėjo padaryti – tai neleisti mergaite žaisti lauke su draugais. Taigi, savo namuose Nina įsirengė nedidelę žaidimų aikštelę, supynes.
Dar daugiau, kiekvieną naktį motina užmiega laikydama dukrą savo rankose. Juk jeigu mergaitė iškristų iš lovos, tai galėtų kainuoti jos gyvybę. Tokia žiauri yra korupcijos kaina.
Jeigu jums įdomu, galiu papasakoti, kur buvo išleisti joms priklausantys pinigai. Mūsų žiniomis, už dalį lėšų buvo įsigyti prabangūs, milijardus svarų kainuojantys apartamentai Londono centre. Taip pat – prabangus „Mercedes“ automobilis.
Svarbu pabrėžti ir tai, jog tokie dalykai dažnai nutinka šalyse, kur ir taip egzistuoja didžiulė atskirtis tarp vargšų ir turtingųjų. Finansiniai nusikaltimai – didelė posovietinio bloko problema.
– Kas vykdo daugiausiai nusikaltimų, susijusių su nelegalių pinigų įteisinimu?
– Nelegalūs pinigai atkeliauja iš daugelio skirtingų vietų, iš kurių pagrindinės – korumpuoti politikai ir kriminalinės organizacijos.
Tarkime, yra italų, bulgarų, rusų mafija. Tuomet yra žmonių prekeiviai, narkotikų prekeiviai, suklastotų prekių gamintojai. Galiausiai, korumpuoti politikai, ypač centrinėje ir Rytų Europoje.
Finansiniai nusikaltimai – didelė posovietinio bloko problema.
Visi jie generuoja didžiules sumas pinigų. Tačiau už pinigų plovimą yra atsakinga atskira grupė žmonių ir ji turi tinklą visoje Europoje. Mano žiniomis, šiame regione Ryga yra vienas didžiausių pinigų plovimo centrų. Dauguma nusikalstamų organizatorių veikia Ukrainoje.
Pinigų skalbimas yra profesionalų darbas. Bendra kriminalinių fondų suma, mano spėjimu, gali siekti per tris trilijonus dolerių kasmet. Tai yra protu nesuvokiamos sumos.
Tokios skalbyklos yra pasklidusios po daugelį šalių. Ir nors kiekviena valstybė turi savo finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybas, sunku jas susekti. Jeigu nusikalstama organizacija veikia 12–oje skirtingų šalių, kuri iš jų atsakinga už tyrimą? Juk tai visuomet kažkieno kito problema.
Todėl ilgą laiką pinigų plovimo schemos buvo labai gerai užmaskuotos. Tačiau šiandien yra kitaip nei anksčiau. Plečiantis demokratijai vis daugiau žmonių tikisi skaidrumo ir dalyvauja viešajame diskurse.
– Kuris finansų sektorius, jūsų manymu, turi didžiausią pinigų plovimo ir finansinių nusikaltimų riziką šiandien?
– Ilgą laiką tai buvo verslas, kuriame atsiskaitymai už paslaugas buvo vykdomi grynaisiais pinigais, kaip taksi kompanijos, restoranai, viešbučiai, lošimo namai ir t.t. Tačiau grynieji pinigai dabar tampa vis mažiau populiarūs.
Didžiausia problema šiandien – kad nešvarūs pinigai jau yra mūsų bankinėje sistemoje. Jie į ES patenka per nedidelius regioninius bankus.
Įsivaizduokite, jog esu smulkus oligarchas kur nors Azerbaidžane, kuris nori įteisinti nelegalius pinigus. Pirmiausią, ką turiu padaryti, tuos pinigus perkelti iš nestabilios ekonomikos, kaip Azerbaidžano, į žymiai stabilesnę ES zoną.
Mums reikia sustiprinti korespondentinių bankų rolę.
Tačiau didieji ES bankai nėra tinkamas pasirinkimas, nes jie norės žinoti tų pinigų kilmę. Todėl man reikia surasti nedidelį regioninį banką, kuris neturi griežtos patikros kontrolės. Galiausiai, tuos pinigus man reikia perkelti į ofšorą. Jei tai bus doleriai, jie keliaus į tokias atokias lokacijas kaip Kaimanų ar Didžiosios Britanijos mergelių salos.
Kai tik pinigai atsidurs slaptos korporacijos viduje, jais bus galima įsigyti nekilnojamojo turto bet kur – Londone, Majamyje, Monake, – ir niekas nežinos, iš kur tie pinigai atkeliaudavo.
Tokie bankai kaip „Parex“ Latvijoje, „Ūkio bankas“ Lietuvoje ir „Danske“ Estijoje tapo taikiniais todėl, kad turėjo silpnus patikrų slenksčius, arba jų personalas buvo korumpuotas.
Dabar jau žinome, kad 200 milijardų dolerių keliavo per „Danske“ banką, ir tai tęsėsi septynerius metus. „Danske“ turėjo tą pastebėti žymiai anksčiau. Be to, „Danske“ bankas negalėjo savarankiškai apdoroti dolerių. Jiems reikėjo didesnio banko, ir juo tapo didžiausias bankas Vokietijoje – „Deutsche“.
Žinome, kad 150 milijardų dolerių buvo apdoroti „Deutsche“ banke, kuris turėjo patikrinti, kokiu būdu tokia didžiulė suma pinigų atkeliauja iš tokios mažos valstybės. Deja, taip neįvyko.
Šioje vietoje suprasti reikia ir tai, jog kriminalai, su kuriais šiandien susiduria bankai, yra dviejų tipų, ir jie skiriasi savo esme. Tai – sukčiavimas ir pinigų plovimas. Sukčiavimo atveju bankas praranda pinigus, nes jis turi sumokėti juos atgal. Pinigų plovimo atveju bankas uždirba, kadangi pinigai, keliaujantys bankine sistema, yra apmokestinami bankiniais mokesčiais.
Ilgą laiką bankai neskubėjo nieko daryti dėl pinigų plovimo. 2012 – 2013 išviešintas „HSBC“ plovimo skandalas ėmė keisti situaciją iš esmės. Tačiau dar daug ką turime nuveikti.
Mums reikia sustiprinti korespondentinių bankų rolę. Dideli bankai turėtų labiau analizuoti transakcijas, kurios vyksta tarp jų ir mažųjų bankų, ir užtikrinti, kad jie yra teisėti, legitymūs.
– Ir visgi – kas turėtų prisiimti atsakomybę? Bankai, valstybės, tarptautinės organizacijos?
– Korupcija paliečia kiekvieną iš mūsų. Išplauti pinigai, keliaujantys per tarpbankines sąskaitas, beveik visuomet yra pavogti iš paprasto žmogaus.
Todėl atsakomybę turi prisiimti visi, kas eina prie balsadėžių. Turime siekti, kad tie, kas atstovauja mus, vadovautųsi skaidrumo principais. Tik tokiu atveju mes, piliečiai, galime matyti, kur ir kaip išleidžiami mūsų mokesčių pinigai. Skaidrumas – geriausias ginklas prieš korupciją ir nusikalstamumą.
Žinoma, svarbi tarptautinių organizacijų veikla. Europos Sąjungos parlamentas neseniai pasiūlė iniciatyvą įkurti šalis vienijančią pinigų plovimo policiją. Manau, kad tai gera idėja. Bankai negali išspręsti šios problemos vieni. Jie turi veikti kartu su teisėsauga, tarptautinėmis tyrimų tarnybomis.
Didelis vaidmuo tenka ir nevyriausybinėms organizacijoms, kaip „Transparency International“ ir „Global Witness“, kurios gerai suvokia pinigų plovimo procedūras ir gali teikti kvalifikuotą informaciją.
Be to, ir technologijos skatina pokyčius. Dirbtinis intelektas, mašininis mokymasis suteikia galimybę ieškoti sisteminių spragų.
Tiesa, Europoje įsigalėjęs Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris bankus verčia saugoti duomenis, sukuria dviprasmišką situaciją, kadangi vienintelis pinigų plovimo išaiškinimo sprendimas – dalinimasis informacija.
Todėl didžiausias šiandieninis iššūkis – surasti tinkamą sprendimą, kaip bankams tarpusavyje dalintis informacija, kad šie galėtų matyti visą paveikslą, o ne tik atskiras dėlionės dalis, kaip dažnai nutinka, jei pinigų plovėjai naudojasi 10–ies ir daugiau skirtingų bangų paslaugomis.
Manau, kad matyti bendrą paveikslą padėtų globali ir vieninga Europos prieiga.
