Bevartant lenkiškus ir lietuviškus interneto puslapius su židiniais, siurbliais ir dažais abejonės važiuoti nedingo. Nuo Joniškio iki Suvalkų – per 280 kilometrų. Iš viso išeis apie 600.
Juk tai – 30 litrų dyzelino kaip į balą! O kur dar pietūs svetimame mieste. Turbūt užsienyje maistas daug brangesnis?
Už akių užkliuvo šildymo sistemos siurblio „Vilo“ kaina – tik 100 eurų. Kaimynas tokį Lietuvoje ką tik pirko už 125 – su nuolaida.
Juk kelionė beveik atsiperka vien už šį daiktą. Rizikuojam. Beje, tiek pat kilometrų yra nuo Joniškio iki Vilniaus. Gal ne taip jau ir toli. Jei nieko nerasime Suvalkuose, lėksime iki pat Balstogės.
Lenkija suderinta lietuviams
Trečiadienis. Septintą valandą ryto kruopščiai iškraustytas „VW Touran“ pajudėjo Suvalkų link. Po trijų valandų – pasienis. Daugybė automobilių pasidabinę lietuviškais valstybiniais numeriais.
Labiausiai reklamuojasi elektronikos parduotuvė, esanti Lietuvos Tūkstantmečio gatvėje, Suvalkuose.
Beveik visi lietuvių automobiliai – universalai. Nemažai tautiečių rieda tuščiais mikroautobusais.
Akivaizdu, kad apsipirkti. Nemažai yra ir latvių, nors jie dažniau taupo atvažiuodami į Joniškį ar Šiaulius.
Rodos, Lietuvos sieną jau kirtome, tačiau šalikelėje pilna lietuviškų reklamų.
Didžiuliai stendai visą kelią iki Suvalkų lietuviškai skelbia, kad čia galima įsigyti mėsos, statybinių medžiagų ir net medaus. Taip pat lenkai žino, kad lietuviai labai mėgsta kapinių žvakes ir kartais tuokiasi.
Tai dar ne viskas. Lenkai lietuviškai nurodo net degalinę, kiliminių dangų salonus ir skerdyklą. Tai šalis, kuri mūsų laukia. Na, gal mūsų pinigų labiau, tačiau vis tiek malonu.
Keitykloje – geresnis kursas, nei užrašytas
Suvalkuose sustojame prie pagrindinio prekybos centro – šalia daugybės lietuviškų mašinų. Čia tikrai nėra to, ko mums reikia, tačiau gal bent jau sužinosime, kur vykti. Pažįstami sakė nepasitikėti lenkais – jiems kad tik mūsų pinigus išvilioti!
Pinigų keitykloje vyriškis paaiškina, kaip nuvykti į ūkinių prekių parduotuvę: „Grįžtate atgal Lietuvos link ir ties „Kauflandu“ kairėje pamatysite didelę parduotuvę „Obi“. Ten rasite visko.“
Euro kursas švieslentėje užrašytas 4,16, tačiau keičiant pinigus vyras skaičiuoja 4,19. Kokia neteisybė – keičia valiutą kliento naudai!
Suvalkai savo dydžiu kažkuo primena Šiaulius, tik panašu, kad čia viskas daug tvarkingiau.
„Obi“ pramoninių prekių parduotuvė knibždėte knibžda lietuvių. Nemaža jų dalis – meistrai. Atvyksta, prisiperka, o vėliau gali užsakovui pasiūlyti mažesnę kainą.
Nebuvo tikslo palyginti kuo daugiau kainų, tačiau moterims užkliuvo žydinčios orchidėjos. Jų nuomone, kaina nuo lietuviškos skiriasi kartais. Gal čia tik akcija?
Židinys-krosnelė su vandens apvadu – štai ko mums šiandien reikia labiausiai. Būtent to čia nėra. Taip pat reikia dar kelių rimtų dalykų. Gal juos nusipirkti čia?
Tiesa, yra vienas židinys už 2999 zlotus, bet silpnokas. Rašoma, kad jo galia 17 kw. Tarsi ir pakaktų, bet pasirodo, kad vandens kontūrui jų tenka mažiau nei pusė. Visą kitą karštį židinys paleidžia per savo stiklą.
Lietuviškai kalbanti „koležanka“
Kur vykti? Keli sutikti lietuvių santechnikai siūlo nevargti – visi padorūs židiniai Suvalkuose yra užsakomi. Nuoširdžiai pataria nepirkti čia maisto rytais, nes iki pietų – kainos lietuviams. Po pietų visi sumažina kainas lenkams.
„Savo akimis mačiau – eina moteris ir visas kainas iš eilės paskubomis keičia. Jie tai daro kasdien. Aš Kaune maistą perku už tiek pat, kiek čia. Neapsimoka čia važiuoti“, – auklėja naujokus iš Joniškio.
Jie žmogiškai elgiasi su tais, kurie perka Lenkijoje, ir moka juos informuoti ne tik reklaminiais plakatais.
Tenka kreiptis pagalbos į lenkus – parduotuvės darbuotojus. Šie supranta rusiškai, šiek tiek kalba angliškai. Vienas prisipažįsta, kad niekuo negali padėti, bet būtinai paklaus savo draugų.
Po kelių minučių ateina su visažiniu kolega, kuris kalba tik lenkiškai. Sunku ką nors suprasti – mes juk ne vilniečiai.
Darbuotojas sako, palaukit, mes juk turime „koležanką“. Kas tai? Židinio markė? „Friend. Ji kalba lietuviškai“, – paaiškina ir nubėga.
Galiausiai lenkai ir lietuviškai kalbanti „koležanka“ į rankas įbruka atspausdintus žemėlapius su adresais – sėkmės. Tai čia tie lenkai, kuriems rūpi tik pinigai? O gal jie tiesiog moka žmogiškai elgtis su tais, kurie perka jų šalyje, ir moka juos informuoti ne tik reklaminiais plakatais.
Pardavėjai „supainiojo“ kainas
Iškart pataikome ten, kur ir reikia. Parduotuvės vadybininkas – jaunas komunikabilus vaikinas – nuveda į tarnybines patalpas: „Mes dažniausiai atvežame užsakymą per dieną ar dvi, todėl geriausia būtų iš anksto pasiskambinti, tačiau dabar turime kelis pavyzdžius, nes kėlėmės į naujas patalpas.“
Stovi keturi židiniai. Vienas – aukščiausios kokybės, tačiau jo kaina – apie 1400 eurų. Vilioja, bet brangokas ir kiek per galingas – 21 kilovatas.
Vandens talpa – 75 litrai, o ne 40. Skardos storis – 5 milimetrai, o ne 3.
Kitas židinys – silpnesnis, tačiau ir tinka labiau, nes nėra toks galingas – 14 realių kilovatų ir dar keturi išspinduliuojami per stiklą.
Vandens talpa – 75 litrai, o ne 40. Skardos storis – 5 milimetrai, o ne 3. Kaina užrašyta taip pat didoka – apie 1200 eurų.
Vadybininkas sako, kad bus galima paskaičiuoti šiokią tokią nuolaidą. Turbūt nieko gero nesutaupysime, bet bent jau būsime radę tai, ko reikia.
Jau prie kompiuterio vadybininkas šypteli – ant mūsų pasirinkto židinio buvo uždėta neteisinga kaina. Jis iš tiesų yra gerokai pigesnis. Klaidelė – pasitaiko, net kai židinių vos keturi. Na, bet nuo klaidos nuskaičiuoja dar keletą procentų nuolaidos ir gauname 3600 zlotų – apie 900 eurų.
Čia pat vietoje yra ir siurblys už šimtą eurų ir keletas būtinų dūmtraukio vamzdžių. Viską susumavus – 4019 zlotų. Nė tūkstančio eurų nesiekia.
Kas yra tikrieji plėšikai?
Galima ir kortele – jokių problemų, tačiau grynais eurais nepriima – tik zlotais. Kortele nepatartina pirkti dar ir dėl to, kad bankas paskaičiuoja labai prastą zloto kursą – apiplėšia pirkėją.
Tik tuomet, kai visas gėris jau namuose, pabandai skaičiuoti, kiek sutaupyta. Analogiško židinio Lietuvoje be 1350 eurų negausi. Ir tai turėtų būti su didžiausia kalėdine nuolaida.
Ne pačių prasčiausių lateksinių sienų dažų kaina Lietuvoje siekia apie 10 eurų. Suvalkuose „Obi“ už 20 nupirkti penki litrai marmuro spalvos dažų. Tiksliau – septyni tokie kibirėliai.
Peršasi mintis, kad tai ne lenkų, o lietuvių pardavėjai iš mūsų tyčiojasi ir mus apgaudinėja, brukdami kuo brangesnius boilerius.
Su boileriu yra keista situacija – šimtą eurų kainuojantis 80 litrų talpos burbulas su apšiltinimu ir be elektrinio šildytuvo – didžiausias deficitas Lietuvoje. Nejaugi tik paskutiniai kvailiai gali tokio norėti?
Peršasi mintis, kad tai ne lenkų, o lietuvių pardavėjai iš mūsų tyčiojasi ir mus apgaudinėja, brukdami kuo brangesnius ir būtinai kombinuotus boilerius, kurie, anot meistrų, tarnauja vis trumpiau.
Lenkai supranta, kad daugybė žmonių nemėgsta boilerių su elektra, todėl, kitaip nei Lietuvoje, siūlo rinktis: vien elektra, kombinuotas, be elektros.
Dar daugiau. Pastarieji putplasčiu apšiltinti boileriai gali būti su viengubai arba dvigubai išvedžiotu šildymo vamzdžiu. Tai reiškia, kad vienas truputį greičiau užkais. Beje, jei yra noras – nusiperki atskirai elektrinį teną ir pats be vargo įsimontuoji.
Lenkai tą dieną mums padarė tik dvi klaidas. Viena buvo gramatinė – bufete prie medinių pagaliukų buvo parašyta „maišykliai“. Antra klaida – supainiota kaina, kuri mums nuo židinio sutaupė mažiausiai 300 eurų.
Tiesa, apie bufetą. Jau grįždami sustojome „Tesco“ prekybos centro bufete pavalgyti. Ten taip pat visi patiekalai ir ingredientai buvo surašyti lietuviškai bei lenkiškai. Trys asmenys prisivalgė ir atsigėrė už 15 eurų.
Jau įvažiavę į Lietuvą, nusprendėme paieškoti, kokiais reklaminiais stendais pasitinka Lietuva. Makabriška – didžiulis ryškus stendas skelbia, kad šiame kelyje dar niekas nežuvo. Norite būti pirmieji?
