Užsienio investuotojus vienijančios asociacijos „Investors' Forum“ vykdomoji vadovė Rūta Skyrienė sako atsargiai vertinanti siūlymus kiekvieną gyvenimo ir darbo santykių detalę apibrėžti įstatymu, o būtent toks įspūdis jai ir susidaro žvelgiant į pastarąsias Darbo kodekso pataisas.
R.Skyrienės nuomone, siūlomas reglamentavimas yra perteklinis.
Užuot keitus įstatymus ir jais įtvirtinus naujus reikalavimus verslui, ji ragino tartis. Juk jie, pasak pašnekovės, tik didintų administracinę naštą įmonėms ir mažintų šalies patrauklumą investuotojams.
O Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė teigiamai vertina daugelį pasiūlymų, tačiau sutinka, kad ne visus reikalavimus derėtų įtraukti į įstatymus, mat nebūtų aiškus jų įgyvendinimas praktikoje.
Ekspertai paanalizavo visas keturias parlamentui svarstyti siūlomas Darbo kodekso pataisas.
1. Leidimas darbuotojams būti darbdavio nepasiekiamais ne darbo laiku
Ketvirtadienį parlamentarams bus teikiamos Darbo pataisos, leidžiančios nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių, naudojamų darbui, ir būti darbdavio nepasiekiamais ne darbo laiku.
Nuotolinio darbo atveju darbuotojo dirbtas laikas būtų apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka. Savo darbo laiką darbuotojas skirstytų savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. Tokį siūlymą pateikė socialdemokratai Seimo nariai Tomas Bičiūnas, Eugenijus Sabutis, Gintautas Paluckas, Orinta Leiputė, Liudas Jonaitis ir Linas Jonauskas.
Pasak „AAA Law“ advokatės Justinos Nikės, COVID-19 pandemijos išpopuliarintas nuotolinis darbas kelia diskusijų dėl neigiamos įtakos darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai. Taigi, įstatymo leidėjo siekis suteikti darbuotojui teisę atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavio nepasiekiamu ne darbo laiku, jos nuomone, yra logiškas ir suprantamas. Tokia teisė darbuotojams yra suteikta ir kitose šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje ar Italijoje.
„Galimybė atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių iš tikrųjų turėtų būti savaime suprantama. Gaila, kad tenka tai įrašyti teisės akte. Kai kurie darbdaviai to nesupranta, ypač per pandeminį laikotarpį išsitrynė darbo ir poilsio ribos“, – su 15min kalbėdama pastebi ir I.Ruginienė.
Pasak LPSK pirmininkės, dažnas darbdavys ar kolega turi įprotį paskambinti po darbo valandų, savaitgalį ir paklausti kad ir bereikšmio dalyko.
„Kad tai ir lengvas klausimas, žmogus jau atsijungia nuo poilsio režimo ir įsijungia į darbinį. Visur pasaulyje yra aišku, kad pasibaigia darbas, pasibaigia ir visi darbiniai skambučiai, elektroniniai laiškai. Poilsio dieną žmogus turi ilsėtis“, – teigia I.Ruginienė.
Tiesa, ji pažymėjo, kad yra tam tikrų išimtinių atvejų – susitarimų su darbdaviu.
„Pavyzdžiui, dega pastatas, žmogus atsakingas už ūkinę veiklą, turi tam tikrus raktus. Sutartyje tarp darbdavio ir darbuotojo tai aptarta. Bet šis pakeitimas vis dėlto apie tai, kad darbdavys ar kolega po darbo valandų skambina nuolatos ir tai atrodo normalu. Pandemijos metu kai kurios įmonės taikė gerąsias praktikas, kai į jums siųstą laišką ne darbo metu ateina autoatsakiklis, kad atsakysite į laišką darbo valandomis“, – pateikia pavyzdį I.Ruginienė.
Tokia praktika, pasak jos, ugdo požiūrį, kad poilsio laikas yra skirtas poilsiui, bet tik nuo darbdavio priklauso, kaip jis organizuoja tam tikrus procesus, kad darbuotojas maksimaliai išnaudotų darbo laiką darbui, o poilsio laiką – poilsiui.
Taigi, ar šios pataisos Darbo kodekse duotų vaisių? I.Ruginienė linkusi tuo abejoti, tačiau iniciatyvą vis dėlto vertina teigiamai.
„Ne visi supras turbūt, kad nereikia skambinti po darbo, bet tai dar vienas priminimas, kad reikia gerbti darbuotojo poilsio laiką“, – apibendrino I.Ruginienė.
Panašiai mąsto ir J.Nikė. Pasak teisininkės, tinkamas darbuotojo darbo ir poilsio laiko balansas priklauso ne nuo teisės būti nepasiekiamu ne darbo valandomis įtvirtinimo teisės aktuose. Jos teigimu, praktika rodo, kad tiek darbo valandų ilgumas ar darbo laiko lankstumas, tiek „teisė atsijungti“ yra labiau vidinės įmonės darbo kultūros, ne teisinio reguliavimo klausimas.
„Darbo kodekse jau ir dabar yra ne viena nuostata, kuri riboja darbdavio galimybes pasiekti darbuotoją 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Darbo kodekso 114 ir 122 straipsniai aiškiai apibrėžia maksimalią darbuotojo darbo dienos ir darbo savaitės trukmę, taip pat minimalų poilsio laiką. Ar toks „teisės atsijungti“ numatymas keičia darbuotojo statusą? Matyt, kad ne. Nesant papildomo teisinio reguliavimo, darbuotojai neprivalo būti pasiekiami ne darbo metu. Iššūkių, susijusių su gebėjimo derinti darbo ir asmenino gyvenimo sritis, teisinis reguliavimas, akivaizdu, jog neišspręs“, – mano J.Nikė.
Žiūrint iš teisinio reguliavimo perspektyvos, itin svarbus klausimas, kokias pareigas ir kaštus šios teisės įtvirtinimas sukurs verslams.
„Ar darbdaviai turės parengti politikas, numatančias, kad teisės būti nepasiekiamu įgyvendinimo tvarką? Ar privalės kontroliuoti valandas, kuriomis darbuotojai gali prisijungti prie programų ir naudotis vidiniais komunikacijos kanalais ir kaip tai turėtų būti daroma? Ar visi darbdaviai galės įdiegti IT sistemos prieigas ribojančius įrankius?“ – kelia klausimus J.Nikė.
Šiuo metu siūlomi Darbo kodekso pakeitimai priemonių, kaip turėtų būti įgyvendinama „teisė atsijungti“, nenumato ir įgyvendinimo klausimą palieka kiekvieno darbdavio nuožiūrai.
„Taigi, reaguodami į šiuos pakeitimus, darbdaviai gali pradėti darbuotojams taikyti papildomus ribojimus lanksčiai planuoti savo darbo valandas kiekvieną dieną, priklausomai nuo darbuotojo šeiminių įsipareigojimų, laisvalaikio ar kitų poreikių, taip pat ši teisė gali reikšti sukurti darbuotojo „pareigą“ būti nuolat pasiekiamu ryšio priemonėmis darbdavio nustatytu laiku“, – perspėja J.Nikė.
2. Apmokamos 5 dienų sveikatinimosi atostogos
Seimui taip pat bus teikiamos Darbo kodekso pataisos, įpareigojančios darbdavius per metus darbuotojams suteikti penkių dienų mokamas sveikatos gerinimo atostogas. Tai – Seimo nario, socialdemokrato Lino Jonausko siūlymas.
„Praktiškai atrodo, kad ši nuostata perrašyta iš Nacionalinės kolektyvinės sutarties, nes labai formuluotė panaši iš jau galiojančios sutarties. Jausmas, kad tai nori perkelti į Darbo kodeksą“, – pastebi I.Ruginienė. Ji teigiamai vertina norą pagerinti darbuotojų sąlygas, tačiau atkreipia dėmesį į du skirtingus dalykus.
„Viena, kai tokią nuostatą suderini kolektyvinėje sutartyje, tuomet kartu su derybine puse – darbdaviu – aptari ir įgyvendinimo procesą. Kitaip tariant, sutari, kas yra sveikatinimas, kas yra sveikatos gerinimo atostogos, kaip viskas vyks, ar reikia sveikatos įstaigos pažymų ir pan. Abi pusės traktuoja vienodai šias socialines garantijas. Kai perkeli į Darbo kodeksą, padarai derybinę nuostatą, kuri nieko nepasako, nes Darbo kodeksas gali atsidurti įvairiose rankose: įvairaus spektro teisininkų, advokatų, teisėjų rankose. Tarp jų nebuvo aptarta, kaip tai bus įgyvendinama“, – pažymi I.Ruginienė.
Ji mano, kad ne kiekvienas darbdavys mielai norės suteikti 5 dienas atostogų, todėl įmonės viduje gali būti prikurta apribojimų, kurie neleistų paimti tų atostogų.
„Išaiškinimas, kaip vykdyti šią nuostatą, galės būti gautas tik per teismų praktiką, vadinasi, kažkoks žmogus turės pasiaukoti ir suformuoti praktiką“, – mano I.Ruginienė.
Jai antrina ir Rūta Skyrienė, sakydama, kad dėl sveikatinimosi atostogų reikėtų palikti galimybę susitarti darbdaviams ir darbuotojams.
„Čia verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje ir taip nuolat skundžiamasi, jog retai sudaromos kolektyvinės sutartys. Tad tam, kad būtų galima susitarti, reikia palikti, dėl ko susitarti. Darbo rinka didelė ir labai įvairi, galbūt vieniems reikia sveikatinimo, o kitiems galimybės anksčiau pasiimti vaikus iš mokyklos ar nemokamo maitinimo darbo vietoje“, – teigia R.Skyrienė.
I.Ruginienė antrina, kad jau turime susiformavusią kasmetinių atostogų suteikimo tvarką – tad kodėl jos tiesiog neilginamos, kad būtų kiekvieno išnaudojamos individualiai pagal poreikius?
3. Kompensacijos dirbantiems iš namų
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Algirdas Stončaitis ketvirtadienį ketina pateikti Seimui Darbo kodekso pataisas, siūlančias numatyti pareigą darbdaviams kompensuoti nuotoliniu būdu dirbančiam darbuotojui jo padidėjusias išlaidas už internetą, elektrą, šildymą ir vandenį.
I.Ruginienė sako, kad tai daugiau kaip patikslinamasis pakeitimas, nes jau dabar galioja nuostata, kad papildomos išlaidos, kurias darbuotojas patiria dirbdamas nuotoliniu būdu, turi būti kompensuojamos darbdavio.
„Vėlgi, tai turi būti aptariama susitarime. Nuotolinis darbas yra leidžiamas darbuotojo prašymu arba abipusio susitarimo būdu. Abiem atvejais tai susitarimas, kurio rėmuose aptariami niuansai: kokios sąlygos, kokios išlaidos papildomos, kaip užtikrins darbuotojo saugą ir pan.“, – įsitikinusi I.Ruginienė.
Ji svarstė, kad gali būti ir kitokių išlaidų, nei numato pataisos – ne tik šildymas, vanduo, elektra.
J.Nikė mano kitaip. Jos teigimu, detalesnis išlaidų, kurios gali būti kompensuojamos, sąrašas yra patogi „atmintinė“, derantis dėl nuotolinio darbo kompensacijos dydžio ar jos apskaičiavimo būdo.
„Vis dėlto svarbu pastebėti, kad pati formuluotė, numatanti, kad darbuotojui kompensuojamos būtent padidėjusios elektros energijos, šildymo ir vandens išlaidos, nėra teisinga. Juk didesnės komunalinių paslaugų išlaidos nebūtinai yra susijusios su nuotoliniu darbu. Elektros energijos, šildymo ir vandens išlaidos gali padidėti ir dėl pasikeitusių darbuotojo įpročių, gyvenamosios vietos, šeimos narių skaičiaus ar netgi oro pokyčių. Išskaičiuoti tokio padidėjimo dalį, tenkančią nuotoliniam darbui, yra itin sudėtinga, todėl tikėtina, kad verslas, kaip ir iki šiol, bus linkęs tartis dėl fiksuotos kompensacijos sumos“, – sako J.Nikė.
R.Skyrienė pažymi, kad darbas nuotoliniu būdu ne visuomet reiškia vien tik papildomas išlaidas darbuotojams.
„Daugeliui iš jų galimybė dirbti iš namų kaip tik yra svarbus privalumas, leidžiantis lanksčiau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, sutaupyti išlaidų, susijusių su keliavimu į darbo vietą. Tad tokias aplinkybes kiekviena organizacija galėtų ir turėtų vertinti atskirai“, – mano R.Skyrienė.
4. Prievolė indeksuoti dienpinigius
Seimui teikiamos ir Darbo kodekso pataisos, kuriomis siekiama įpareigoti Vyriausybę nustatyti dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų kasmetinio indeksavimo ir apmokėjimo tvarką.
Tai numatančią Darbo kodekso pataisą įregistravo Seimo nariai Tomas Tomilinas ir Algirdas Sysas. Siūloma, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis.
„Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų kasmetinio indeksavimo ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Konkretūs dienpinigių dydžiai ir jų mažinimo kriterijai turi būti nurodyti darbo sutartyje“, – numatoma siūlyme.
„Tokiu būdu duoda tik vieną būdą, kaip susitarti, o dabartinė nuostata yra tokia, kad turi susitarti, bet tau nėra apribojimų dėl to susitarimo. Jei turi geresnių derybinių galių, turi laisvės susitarti ir dabar – kitiems gal tam tikri rėmai naudingesni būtų. Dar ir klausimas, kaip išeis šią pataisą įgyvendinti realybėje“, – apie šį pasiūlymą kalba I.Ruginienė.
