Finansų rinkas šokiravo Kinijos sprendimas rugpjūčio 11 dieną devalvuoti juanį. Šis sprendimas paskelbtas likus kelioms dienoms iki TVF išvadų dėl Kinijos.
TVF tai palaikė teigiamu žingsniu, kuris leis rinkoms turėti didesnę įtaką valiutos kursui. Tuo metu investuotojai tokį Kinijos žingsnį interpretuoja kaip vyriausybės desperaciją.
„Stringančiai ekonomikai desperatiškai reikia silpnesnės valiutos. Ar tai yra lankstesnio valiutos režimo pradžia ar tradicinė devalvacija?“ – klausia „Lombard Street Research“ analitikė Diana Choyleva.
Niekas vis tiek netiki oficialia Kinijos statistika. O kas, jeigu šalies ekonomikos augimas lėtėja greičiau, nei skelbiama?
Jau ir taip dėl Kinijos paklausos kenčiančios besivystančios valstybės nudegs dar labiau. Jeigu Kinija yra pasiryžusi tolesnei devalvacijai, kad paskatintų eksportą, tai gali apkarpyti ekonomikos augimą visame pasaulyje.
Antradienį, kai po trijų dienų Šanchajaus biržoje akcijos krito 22 proc., Kinijos vyriausybė ėmėsi naujų priemonių nuosmukiui kontroliuoti, įskaitant palūkanų normų ir kapitalo poreikio bankams mažinimą.
Tai buvo dar viena pastarųjų savaičių neortodoksinė intervencija – nuo akcijų pirkimo skatinimo iki milijardų skyrimo valstybiniams bankams, kad pastarieji skolintų įvairiems projektams.
Agresyvūs Kinijos vyriausybės veiksmai rodo augantį nerimą dėl smunkančių akcijų biržų ir silpstančios ekonomikos. Tačiau jie yra ne visai tai, ką turėjo omenyje TVF, kalbėdamas apie ekonomines reformas.
Tai lemia nepasitikėjimą Kinijos vyriausybės gebėjimais suvaldyti padėtį: istorijoje trūksta įrodymų, kad toks autoritarinis ir nedemokratinis režimas kaip Kinijos galėtų įvykdyti tokią ekonomikos transformaciją, kokios yra reikalaujama.
Gali būti, kad tolesni ekonomikos pokyčiai Pekine lems politinį nestabilumą, o tai nėra paskata imtis ekonomikos reformų.
Totalitarinis režimas gali pasitarnauti kapitalo ir darbo paskirstymui taip, kad užtikrintų ekonomikos augimą. Tačiau autokratijos nebūtinai dirba kūrybiškai ir diegia inovacijas – jos retai klesti ten, kur neegzistuoja minties ir žodžio laisvė.
Anksčiau ekonomikos augimas vyko be demonstracijų gatvėse, tačiau dabar tai gali būti sunkesnis procesas, nes piliečių, pasiekusių viduriniąją klasę, reikalavimai yra didesni.
„Augimas turi remtis į inovacijas ir parūpinti daugiau paslaugų vietiniams migrantams. Taip pat yra klausimų dėl aplinkosaugos ir demografinio šalies profilio, kuris greitai keičiasi – auga priklausomų žmonių skaičius, o darbuotojų skaičius mažėja“, – sakė „Brookings Institution“ ekspertas Kennethas Lieberthalis.
Išlaidos sveikatos apsaugai ir švietimui kaimiškose vietovėse atrodo niūriai. Žemas švietimo lygis ten sufleruoja, kad Kinija galbūt susidurs su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu.
Kinijos penkerių metų planų sėkmė į galvą valdžiai įkalė vieną vienintelį tikslą – augimą. Dėl to pradėta skolintis viskam – keliams, industriniams parkams ir pan.
„Vietos valdžioms labai sekėsi generuoti investicijas ir augimą ir taip prisidėti prie visos šalies ūkio augimo. Tačiau jos skyrė kur kas mažiau dėmesio bendrajai gerovei, pavyzdžiui, socialinei apsaugai ar aplinkosaugai“, – sakė „Brookings Institute“ atstovas Davidas Dollaris.
Jis priminė kelias pusės amžiaus sėkmės istorijas – Japoniją, kuri pasiekė Kinijos pajamų vienam gyventojui lygį šeštajame dešimtmetyje, Taivaną, kuris tą padarė septintajame dešimtmetyje ir Pietų Korėją (apie 1990 metus).
Stebėtina tai, kad visos trys ekonomikos ėjo labai panašiais keliais, bet Kinijos kelias išsiskyrė iš kitų.
Dar egzistuoja demokratijos deficitas. Kinija privalo suteikti daugiau galių savo piliečiams. Galbūt todėl kol kas Kinijai nepavyksta reformuoti savo ekonomikos.
Trijų valstybių namų ūkių išlaidos visada buvo pagrindinis paklausos šaltinis, palaipsniui sumažėjęs iki 50 proc. BVP valstybėms pasiekus tokį gerovės lygį, maždaug kokį dabar pasiekė Kinija. Investicijų lygis, aukščiausiai pakilęs ankstyvojoje vystymosi stadijoje, sudarė apie 35 proc. BVP.
Pagal šiuos rodiklius Kinija atrodo visai kitaip. Namų ūkių išlaidos siekia vos 35 proc. BVP – tai yra vienas žemiausių lygių visame pasaulyje. Investicijų lygis yra 50 proc. – neįprastai aukštas. O investicijų produktyvumas nėra patenkinamas.
Dėl to galima kaltinti autoritarinį valdymą ir ekonomikos varžymą. Legalios migracijos į miestus varžymai paskatino nelegalių darbuotojų klasės susikūrimą, šie žmonės dirba už mažas algas, lėtina vartojimo augimą ir trukdo urbanistinei plėtrai.
Valstybei priklausantys monopoliai pelną išleidžia tolesnėms investicijoms, o ne socialinei gerovei. Nuliui artimos palūkanų normos paskatino verslininkus skolintis, tačiau nubaudė taupančiuosius.
Ir tai reiškia, kad Kinijoje pokyčiai bus daug labiau komplikuoti. Priešingai nei Japonija, Taivanas ir Pietų Korėja, Kinija ilgą laiką turi reikšmingą užsienio prekybos perteklių. O silpna pasaulio ekonomika daugiau Kinijos prekių „sugerti“ nebegali.
Dar egzistuoja demokratijos deficitas. Kinija privalo suteikti daugiau galių savo piliečiams. Galbūt todėl kol kas Kinijai nepavyksta reformuoti savo ekonomikos.
Nei pasauliui, nei Kinijai nėra aišku, kaip jos ekonomika ir visuomenė atrodys po 10 metų.
