Pora iš Maskvos į Ukmergę gyventi atvažiavo prieš beveik šešerius metus. Namo nuo tada nebuvo grįžę nė karto.
T.Sokolova: Esu izoliuota nuo draugų. Nesilinksminu, kaip jaunystėje.
A.Sokolovas: Ji paprasčiausiai negaišta laiko.
T.Sokolova: Kas man lieka daryt. Galvoti, analizuoti.
„Viską dabar, regis, išgyvenu aštriau“, – 15min atviravo toli nuo draugų ir tėvų gyvenanti T.Sokolova. Dėl to ji pradėjo tapyti.
Pati moteris į savo meną žiūri nerimtai, sako dar nežinanti, kas iš to išeis. Čia ir vėl jai švelniai paprieštarauja vyras: „Tai yra labai rimtas menas. Jo vieta muziejuose.“
Dvi dukteris (12 ir 5 metų) auginanti pora Ukmergėje turi verslą – žaidimų aikštelę. Ir nors sekasi visai neblogai ir Ukmergė jiems patinka, A.Sokolovas negaili kritikos šalies valdžiai, kuri kasmet keičia reikalavimus verslą Lietuvoje norintiems kurti trečiųjų šalių piliečiams.
Iš pradžių šventes rengė rusų kalba
„Mums patinka keliauti, mes atsidūrėme Lietuvoje, mums patiko, kad žmonės čia yra draugiški, vietos ekologine prasme čia yra malonios, galima auginti vaikus, mažas miestas, daug ežerų“, – paklausta, kodėl Maskvą iškeitė į Ukmergę, atviravo moteris.
Atvykusi pora čia ėmėsi tokio paties verslo, kokį vystė ir Rusijos sostinėje – įkūrė žaidimų aikštelę, kurioje pagal užsakymus rengia įvairiausias šventes vaikams. Nors atvykusi į Ukmergę lietuviškai nekalbėjo nė trupučio, vesti gimtadienius ar kitas vaikiškas šventes jai tai nesutrukdė – bendraudavo rusiškai, moteriai padėdavo lietuvių kalbos sparčiai besimokanti vyresnėlė. Dabar žaidimų centre programas moteris veda ir lietuviškai.
„Aš prieš tai daugiau dėmesio skyriau vaikams ir vyrui. Todėl vyras yra labiau aktyvus, o aš daugiau su vaikais būnu, namie, dėl to užsiimu kūryba, gaminu vaikiškus žaislus“, – pasakojo šiemet dar ir tapyti pradėjusi moteris. Meniškos sielos T.Sokolovą piešti paskatino dailės kursai.
„Nuėjau į studiją ir pradėjau mokytis. Kai tik pradėjau, manęs jau nebesustabdysi. Grįždama piešdavau po 3-4 valandas“, – pasakojo moteris. „Po 10 valandų“, – išgirdęs žmonos teiginį nepiktai patikslino A.Sokolovas.
Kol moteris piešia „į stalčių“, vyras jau suka galvą, kaip būtų galima iš naujo žmonos pomėgio sukurti dar vieną verslą.
„Protingi paveikslai“
„Kol sėdėjau su vaikais, mokiausi įvairių dalykų – ir meno, ir psichologijos. Pati išsilavinau. Kurti stūmė ir faktas, kad mes palikome Maskvą, pasikeitė santykiai su tėvais, kurie mūsų nesuprato, kartais būna sunkūs pokalbiai. Viską dabar, regis, išgyveni aštriau“, – pasakojo T.Sokolova.
Todėl ji ir pradėjo piešti. Savo kūrybą moteris vadina socialine analize, kartais – pokštu, žvilgsniu į save iš toli.
„Aš visada piešiau, nes šventėms reikėdavo dekoracijų, bet pradėjau daugiau tą daryti su dukterimis. Lietuvoje labai daug žmonių kuria rankomis. Noriu, kad mano paveikslus pamatytų kuo daugiau žmonių“, – kukliai kalbėjo moteris.
O štai A.Sokolovas žmonos meną vertina kur kas rimčiau nei ji pati. Tokių kūrėjų, jo teigimu, kaip mylimoji, Lietuvoje tėra vienetai.
„Tokius „protingus“ paveikslus piešia tik kelios dešimtys menininkų. Žmonių, kurie piešia gražiai, yra labai daug, bet tokių, kurie ten įdeda gilias mintis, tokių nėra daug. Todėl tikrai iš to verslas bus. Ir ne apie žaislus, bet rimtą meną, kurio vieta muziejuje. Tai yra labai rimtas menas“, – kalbėjo A.Sokolovas.
Į Maskvą negrįš, kol nepasikeis valdžia
„Maskvoj nebuvome penkerius metus, ir nevažiuosime ten, kol valdžia nepasikeis, nes pavojinga. Periodiškai pas mus atvažiuoja vaikų močiutės. Per visada visus kviečiam. Kas važiuoja į Europą, užsuka pas mus. Mes kviečiame atvažiuoti arba susitikti kur nors Europoje. Ir Maskvoje juk dažnai su draugais nesusitinki – per šventes“, – pasakojo T.Sokolova.
Žinodami apie įtemptus Lietuvos ir Rusijos santykius, vyras su žmona suprato, kad Ukmergėje juos gali priimti įvairiai, nebūtina išskėstomis rankomis. Tačiau pasiskųsti vis tik neturi kuo.
„Bet žmonės visur yra kaip žmonės – žmogus gali nesišypsoti ne todėl, kad jis lietuvis, bet todėl, kad jis pavargęs. Buvo tik vienas nutikimas, kai namo pirmininkė neleido mūsų vaikams žaisti žaidimo aikštelėje. Bet Maskvoje įvairių incidentų būdavo kur kas dažniau“, – pasakojo T.Sokolova.
Poros teigimu, žvilgsnis į Rusiją, gyvenant Lietuvoje, nepasikeitė, mat informaciją abu vertina kritiškai, renka ją ne iš vieno šaltinio, televizoriaus nežiūri.
„Taigi pasaulio matymas atsikrausčius čia nepasikeitė“, – pasakojo T.Sokolova. Bet iš Maskvos ne į rojų pabėgo. „Rusijoje buvo vieni sunkumai, čia – kiti“, – pridūrė moteris.
Svarsto apie išvykimą
„Norėtųsi tik, kad įstatymų taip dažnai nekeistų. Mes jaučiamės taip, kad nežinom, kas bus rytoj. Mes iš Rusijos ir išvažiavome būtent dėl šitos priežasties, nes vis nežinojome, ko tikėtis. Ten valdžiai žmogus nereiškia nieko, – pasakojo optimiste save laikanti T.Sokolova. – Aš optimistė, sakau, kad reikia užsidėti rožinius akinius, net jeigu kada ir norisi vaikščioti su pilkais arba juodais.“
Jos vyras – griežtesnis. Jis kritikuoja Lietuvos valdžią dėl vis keičiamų reikalavimų verslą kurti norintiems piliečiams iš trečiųjų šalių. Prieš kelerius metus buvo priimtas įstatymas, pagal kurį užsienietis savo įmonėje privalo įdarbinti tris asmenis. Vėliau to atsisakyta, tačiau užsieniečiai įpareigoti per mėnesį išdalyti bent du vidutinius darbo užmokesčius siekiantį atlyginimų fondą.
„Viskas pasunkėjo dėl įstatymų mainymo. Mes atvažiavome čia vienomis sąlygomis, o, mums atvykus, viskas pasikeitė. Bet verslo planą juk kuriu ne metams, o penkiems, dešimčiai. Iš valdžios nematau noro, kad mes čia liktume“, – kalbėjo A.Sokolovas.
Vyro teigimu, toks įstatymų nepastovumas kenkia ne tik jam su šeima, bet ir Lietuvos investiciniam klimatui.
„Reikalas tas, kad tai kenkia Lietuvos ekonomikai. Dabar labiau naudinga važiuoti į kitą Europos šalį. Lietuva pralaimi. Lietuva atstumia pinigus, intelektą. Atvažiuoja žmonės su pinigais, energija, išsilavinimu“, – pasakojo A.Sokolovas.
Pora prasitarė, kad čia uždirba mažiau nei Maskvoje, bet pragyvenimui jiems užtenka, be to, ir gyvena patogiau.
„Kai mes gyvendavom Maskvoje, grįždavom iš kelionių ir pradėdavom planuoti naują kelionę. Čia tam, kad išvažiuotume į gamtą, užtenka dešimties minučių. Tam, kad tą padarytume Maskvoje, kartais reikia skirti visą dieną. Pinigai nėra tikslas. Tai yra priemonė kažkokiam tikslui pasiekti“, – pasakojo vyras.
