Praėjusių metų vasaros pradžioje netikėtai iš prezidentės D.Grybauskaitės atstovo spaudai pareigų pasitraukęs Linas Balsys turėjo visokių planų, tačiau galiausiai pats tapo prezidentu. Jis nuo praėjusių metų lapkričio vadovauja Žaliosios politikos institutui ir aktyviai priešinasi Visagino atominės elektrinės statybai, kurią itin remia buvusi jo viršininkė D.Grybauskaitė.
– Kas jus atvijo į Žaliosios politikos institutą ir ką jūs ten veikiate? – paklausė „15min“ L.Balsio.
– Aš sutikau tapti instituto prezidentu, nes jis suteikia galimybę skleisti žaliąsias idėjas. Mūsų tikslas yra idėjiškai suvienyti daugelį Lietuvoje egzistuojančių žaliųjų nevyriausybinių ir politinių organizacijų. Svarbu formuoti žaliąją platformą, žaliąjį aljansą, kuris galėtų tam tikrais svarbiais klausimais koordinuoti savo veiksmus. Ieškome ekspertų, mokslininkų, kurie, esant reikalui, galėtų parengti vieną ar kitą reikalingą studiją, pateikti savo vertinimus.
Mūsų idėjos susijusios ir su aplinkosauga, ekologija, branduoline energetika, apima ir socialinius dalykus, finansines ir mokesčių sistemas. Pavyzdžiui, dabar mūsų savanoriai verčia žinomų žmonių parašytą veikalą „New green deal“, kuriame jie aprašė savo vizijas, kaip pasauliui padėti išeiti iš dabartinės finansų, vartojimo, klimato krizės ir įtvirtinti naują valdymą, naują požiūrį.
– Kas remia institutą?
– Dalis įkūrėjų ir rėmėjų yra Žaliųjų sąjūdžio partijos nariai, kiti yra kokio nors žaliųjų judėjimo nariai. Institutas nėra partijos padalinys, aš nesu Žaliųjų sąjūdžio partijos narys, bet glaudžiai bendradarbiaujame. Valstybė nefinansuoja, tenka gyventi iš verslo rėmėjų.
Natūralu, kad tarp jų yra daug verslo, kuris, pavyzdžiui, plėtoja atsinaujinančius šaltinius, saulės, vėjo energetiką, atstovų. Privatūs asmenys irgi remia institutą.
– Ar pritariate Vyriausybės iškeltam energetinės nepriklausomybės siekiui ir ką manote apie priemones šiam tikslui įgyvendinti?
– Vyriausybės supratimui, kas yra energetinė nepriklausomybė, pritariu tik iš dalies. Be abejo, Vyriausybės planuojamas suskystintų dujų terminalas yra nepaprastai svarbus Lietuvai projektas. Tai yra alternatyva, kaip gauti energetikos išteklius iš kitų šaltinių. Deja, šita idėja labai vėluoja. Terminalas jau galėjo ir privalėjo būti senų seniausiai pastatytas. Deja, Energetikos ministerija visas savo pajėgas, kiek jų turėjo ir tebeturi, skyrė vienam projektui – atominei elektrinei.
– Kodėl manote, kad Visagino atominė elektrinė (VAE) nebus kelias į energetinę nepriklausomybę?
– Lietuvos elektros perdavimo sistema yra visiškai integruota į Rusijos energetikos sistemą. Tai yra sovietinių laikų padarinys, kai Lietuvoje buvo pritiesta tų galingų aukštavolčių linijų į Baltarusiją, į Rusiją ir taip toliau. Lietuvoje nėra uždaros elektros sistemos. Ką tai reiškia?
Tarkime, jūsų bute dega kažkiek lempučių. Įsivaizduokite, kad tos jūsų lemputės yra sujungtos ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimyno lemputėmis. Jeigu jūs įjungsite visas savo lemputes, tada galbūt kaimyno saugikliai neatlaikys, jei kaimynas įjungs visas savo lemputes, gal jums ims trūkti šviesos.
Lietuva yra pasirašiusi keistas tarpžinybines sutartis, kuriose numatyta, kad visą tos elektros cirkuliavimo ir koordinavimo veiksmą vykdo Maskva.
Naujoji VAE taip pat bus įjungta į Rusijos energetinį žiedą. Šita elektrinė, pastatyta už Lietuvos pinigus, Lietuvos žmonių išlaikoma, gamins elektrą visam didžiajam Rusijos žiedui. Rusijai tai yra labai gerai. Kuo daugiau galingų elektrinių sistemoje, tuo sistema stabilesnė, patikimesnė, tuo daugiau elektros energijos Rusija per šią sistemą gali transportuoti į Vakarus.
– Bet kur slypi mūsų priklausomybė nuo Rusijos?
– Toks įtaisas kaip atominė elektrinė negali veikti be momentinio galios rezervo. Elektros poreikis kinta – viduryje darbo dienos jos reikia labai daug, naktį – mažai. O atominis generatorius nuolat gamina ir gamina tos elektros daug. Atsiranda momentų, kai jos nėra kur dėti. Jie būna tokie staigūs, kad per kelias sekundes reikia kažkur padaryti rezervą – staiga paimti ir įjungti dar vieną lemputę, kad nesprogtų elektrinė. Tokį rezervą garantuoti galėtų tik vieninga Rusijos elektros sistema.
Tai reiškia, kad Lietuva visam laikotarpiui, kol gyvuos elektrinė – maždaug 60 metų – tampa labai prisirišusi prie Rusijos. Čia yra iš tikrųjų nacionalinio, ne tik energetinio, saugumo klausimas, kai šalis turi tokį didžiulį projektą kaip atominė elektrinė ir pati negali visiškai būti atsakinga už jo veiklą.
Lietuvoje populiarus argumentas – taigi Rusija nenori, kad Lietuva pastatytų atominę elektrinę. Netiesa. Aš negirdėjau iš Rusijos jokio oficialaus pareiškimo prieš mūsų elektrinės statybą. Čia tik kai kurie Lietuvos politikai sako, kad Rusija sako.
Mūsų VAE iš tikrųjų Rusijai yra naudinga. Viena problemų, su kuria Rusijos energetikos sektorius susidūrė 2009 metais, buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Iš žiedo iškrito vienas labai svarbus Rusijai taškas. Dabar įsivaizduokite, kad vietoje buvusios Ignalinos atsiranda galinga elektrinė. Vėl visa sistema veikia gražiai, subalansuotai, atsiranda galios perteklius ir rusai gali laisviau eksportuoti elektros energiją mažomis kainomis Europai. Jeigu politikai to nesupranta, jie yra labai naivūs. Jeigu supranta, bet vis tiek daro, tai daro žalą Lietuvos nacionaliniam saugumui.
– Ar nepakeis šios situacijos jungtys su Lenkija ir Švedija?
– Jungtys nepadės gauti VAE reikalingo rezervo. Jos yra ne to tipo. Tai yra vadinamosios nuolatinės srovės jungtys. Kad elektrinė galėtų gauti tą rezervą savo veiklai užtikrinti, jai reikia visai kitokių jungčių. Jai reikia, kad aukštavoltės linijos iš Lietuvos per Lenkiją keliautų kur nors į Vokietiją. Tam reikia didžiulių investicijų.
Jeigu žmonės planuoja statyti atominę elektrinę ir mano, kad ji turėtų iškristi iš Rusijos energetinės sistemos, tai pirmiau gal reikėtų susijungti su Vakarų Europos sistema.
– Tačiau galbūt VAE pasiteisintų ekonomiškai?
– Kai politikai, ministrai sako, kad atominėje elektrinėje pagaminta elektra bus labai pigi, tai yra savotiškas žmonių mulkinimas. Jie paskaičiuoja savikainą, į kurią įeina tik eksploatacija, kuras, amortizacija, uždarymo fondo kaupimas. O apie kitus dalykus, kurie prisidės prie tos savikainos, – kreditai, palūkanos, pelno mokestis, – nekalbama.
Tai yra komercinis projektas. Vadinasi, savikaina dar augs. Ir, pagal ekspertų skaičiavimus, kaina gali išaugti iki 60–70 centų už kWh. Tai jau pranoksta visas ribas. Ateityje pigs saulės ir vėjo energija, o ir VAE reaktorius atrodys kaip technologinis monstras.
Tai bus didžiulės investicijos. Lietuvos valstybė turės grimzti į dar didesnes skolas. Tai iš tikrųjų yra labai neatsakinga.
Lietuvoje visų galvos pakvaišusios dėl atominės energetikos, visi nori išlikti branduoline valstybe. Ką, mes čia su kažkuo kariauti ruošiamės? Gal gaminsim iš atliekų branduolinį ginklą? Mes ir taip dar tūkstančius metų būsime branduolinis kapinynas.
Tas išlikimas branduoline valstybe tokiai mažai šaliai yra absoliučiai niekuo nepateisinamos gigantomaniškos fantazijos.
– Kokias matote alternatyvas?
– Lietuva iš pradžių gali puikiai verstis su dujomis, biokuru. Atsinaujinančių šaltinių srityje dirbančios asociacijos yra apskaičiavusios, kad visą Lietuvai reikalingą elektros ir šilumos energiją šalis gali pasigaminti pati iš atsinaujinančių šaltinių.
Atrodo neįtikėtina, bet iš tiesų yra realu. Ypač biokuras. Jis gaminamas Lietuvoje. Nors investicijos į biokuro katilines yra didesnės nei į dujines, bet tie visai pinigai lieka Lietuvoje, darbo vietos kuriamos Lietuvoje. Vien saulė ir vėjas gali pagaminti apie 8 Twh energijos, kai Lietuvai reikia apie 10 Twh. Turint modernią Lietuvos elektrinę ir sudarius geras sąlygas atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtrai, nebebus tos problemos, kad atsinaujinanti energetika yra brangi.
