Konkurse geriausius ES investicijų projektus vertinsiantis prof. Algirdas Žebrauskas nuo 2000-ųjų dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, 2014–2016-aisiais jis ėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patarėjo architektūros klausimais pareigas.
Nuo 2014-ųjų prof. A.Žebrauskas – bendrovės „Architekto studija“ direktorius, jo iniciatyva atkurtas istorinis Žemaitijos herbas bei vėliava, sukurtas Žemaitijos žemėlapis, Telšių viešosioms erdvėms sukurta daug meno kūrinių, Varniuose įkurtas Žemaičių vyskupystės muziejus.
Daromės „žalesni“
Paprašytas įvardyti, kur link judame su darnia aplinka ar kokius didžiausius pokyčius pats yra užfiksavęs, prof. Algirdas Žebrauskas visų pirma akcentuoja alternatyvią energetiką.
„Mūsų kraštovaizdyje atsirado labai ryškios vėjo jėgainės, o tai visuomenei yra be galo svarbu. Taip, buvo daug diskusijų, ar priims jas visuomenė, ar ne, buvo kalbų apie žalą paukščiams, gamtai, vizualinę taršą, bet, manau, šis išbandymas, energetinė krizė, karas labai aiškiai parodė, kad nors ir labai svarbūs, bet jausminiai dalykai vis tiek turi derėti su uždaviniais, kurie natūraliai iškyla bendruomenei, visuomenei, valstybei.
Dėl energetinės nepriklausomybės reikia ieškoti kompromiso, Džiugu, kad Lietuvos bendruomenės gynėjai šiuo klausimu atlieka puikų darbą“, – sako prof. A.Žebrauskas.
Kad kompromisai veikia, jis iliustruoja Telšių rajono pavyzdžiu: „Telšių rajonas turi daugybę piliakalnių, ryškų kraštovaizdžio reljefą (čia yra Žemaičių aukštuma). Dėl jo rastas kompromisas: paliekama teritorijos, kurioje nevystoma atsinaujinanti energetika. Būtent ši teritorija susijusi su saugomomis teritorijomis, piliakalniais, kraštovaizdžiu. Kitose teritorijose atsinaujinančią energetiką nutarta vystyti. Pasirodo, viską suderinti galima puikiausiai“, – šypsosi konkurso „Europos burės“ komisijos narys.
Anot prof. A.Žebrausko, Lietuva, kaip ir pasaulis, smarkiai šuoliuoja „žalumo“ linkme. Ten, kaip mano jis, mus veja gamtos kataklizmai, vis primenantys, kad su ja turime bendrauti draugiškai.
„Matyt, žmonijai reikia supurtymo, kad ji suvoktų, jog ji yra tik viso ko dalis. Manau, per vis ryškėjančius gamtos kataklizmus aiškiai matome, kad tai yra ne filosofinė erdvė, o erdvė, kurioje esame lygūs, kurioje turime dalyvauti lygiai, jeigu norime išlikti.
Svarbu tai, kad sunki, labai paveiki situacija leidžia mums keistis – iš to padarome išvadas, ieškome sinerginio, bendro sprendimo. Saulės baterijos, vėjo jėgainės, atsinaujinantys kiti šaltiniai, kaip šiukšlių perdirbimas, rūšiavimas – tie dalykai tampa visuomenei suprantami, tai – ne koks mados klyksmas, o būtinybė“, – įsitikinęs pašnekovas.
ES investicijos – stiprus instrumentas
Kaip priduria prof. A.Žebrauskas, tam, kad judėtume pirmyn ir vytumės stipriausias ES šalis, dar reikia nemažai nemažai. Tam koją kiša ir vietiniai biurokratiniai mechanizmai. „Šis mechanizmas bent kol kas dar yra nepaslankus. Visgi nors esame lėtoki, kartu esame teisingame kelyje. Manau, pasitaisysime“, – šypsosi jis.
ES investicijų indėlį į Lietuvą jis mato kaip labai stiprų. „Tai finansinė ir technologinė paskata, kuri mums padeda daug greičiau pasiekti europinį technologinį lygį.
Taigi, matome gerą pavyzdį ir turime instrumentų tą pavyzdį pritaikyti savo erdvėje. Tai teikia vilties, kad pavysime stipriausias ES šalis, o vėliau tapsime ta šalimi, kuri gali padaryti savo ryškų įnašą“, – užbaigia pašnekovas.
