63 metų socialinių mokslų habilituotas daktaras, Kauno technologijos universiteto dėstytojas prof. R.Jucevičius, pristatydamas darbų ciklą „Nacionalinio konkurencingumo didinimas (2000–2012)“, pretenduoja į 2013 metų Mokslų akademijos premiją.
Be pramonės – nė žingsnio
Kalbėdamas apie šalies konkurencingumą, R.Jucevičius pirmiausia atkreipia dėmesį, kad įvairiausių studijų, strategijų ir sektorių analizių Lietuvoje yra atlikta be galo daug.
Vardiklių, lemiančių konkurencingumą – toli gražu ne vienas. Tačiau profesorius ypatingą dėmesį skiria pramonei ir tikina: šalys, kuriose nėra pramonės, apie konkurencingumą gali nebent svajoti.
Be to, sėkmę konkurencinėje kovoje lemia ir įmonių specializacija: koncentravimasis į tai, ką išmanai geriausiai, kur esi nepakeičiamas ekspertas.
Atėjus krizei kai kurios tekstilės įmonės, gaminusios menkos pridėtinės vertės produktus, bankrutavo. Tačiau tos, kurios sugebėjo prisitaikyti ir ėmė labiau orientuotis į technologinius sprendimus, rado naujų rinkų ir netgi tapo efektyvesnės.
„Tačiau, kalbant apie specializaciją miestų, regionų, šalių ar netgi sektorių aspektu, per finansų krizę, taip pat ir Lietuvoje, labiausiai nukentėjo įmonės, turinčios siauriausią specializaciją. Rinkoje pasikeitus situacijai be platesnių kompetencijų joms rasti savo nišą buvo labai sunku“, – pripažino R.Jucevičius.
Todėl, pasak profesoriaus, labai svarbu, kokią pridėtinę vertę turi sukurtas produktas.
„Atėjus krizei kai kurios tekstilės įmonės, gaminusios menkos pridėtinės vertės produktus, bankrutavo. Tačiau tos, kurios sugebėjo prisitaikyti ir ėmė labiau orientuotis į technologinius sprendimus, rado naujų rinkų ir netgi tapo efektyvesnės“, – Lietuvos mokslų akademijoje pristatydamas savo darbą kalbėjo R.Jucevičius.
Gamyba didesnė, o vertės – mažiau
Profesorius sakė, kad vertinant santykinai būtų galima sakyti, kad Danijoje nėra tekstilės ir drabužių pramonės. Lietuvos ūkyje tai užima svarbią vietą.
Tačiau atlikti skaičiavimai rodo, kad Danijos tekstilės sektorius pridėtinės vertės per metus sukuria nepalyginti daugiau nei Lietuvos.
„Vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė, tai – vertė, kurią, ūkiškai tariant, vėliau pasidalija darbuotojas, savininkas ir valstybė mokesčių pavidalu. Danijoje vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė 2006 metais buvo dešimt kartų didesnė nei Lietuvoje. Vertinant santykinai, tai kur nėra tekstilės ir aprangos pramonės – Lietuvoje ar Danijoje?“ – retoriškai klausė R.Jucevičius.
Danijoje vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė 2006 metais buvo dešimt kartų didesnė nei Lietuvoje.
Tai esą ir yra atsakymas, kodėl Lietuvos žmonių uždarbiai nedideli: „Mokėti algas ir mokesčius į biudžetą galima tik iš sukurtos pridėtinės vertės. Ir jei mes jos sukuriame 4–5 kartus mažiau nei kita šalis, negalime tikėtis ekonomikos šuolių. Ačiū Dievui, kad galime pretenduoti į ES struktūrinių fondų paramą.“
Mąsto ne tik apie produktą, bet ir apie vartotoją
Vertinant ekonominiu požiūriu, finansinę šalies gerovę lemia Bendrasis vidaus produktas (BVP). Todėl peržiūrėjęs atskirų ūkio šakų rodiklius bet kuris konsultantas galėtų pasakyti, kuris sektorius nėra perspektyvus.
„Iškart matai, kas neturi prasmės, menkas biznis, todėl gali patarti: uždaryti, uždaryti, uždaryti. Žiūrint į BVP rodiklius, pasaulyje pramonė tikrai nedominuoja, ne ji užima BVP liūto dalį. Bet kirpėjai ar turizmas irgi nepaveš visos šalies ekonomikos, ypač, kai Lietuva – ne Santa Barbara ar Havajai. Reikia suprasti, kad ne BVP rodikliais matuojama pramonės reikšmė: be pramonės, be gamybos mokslas, technologijos, moksliniai fundamentiniai tyrimai taptų nereikalingi, o sunykus universitetams ar moksliniams tyrimams Lietuvos ateitis būtų liūdnoka“, – įspėjo profesorius.
Tačiau, pasak jo, esminis klausimas, kaip mes suprantame pačią pramonę.
R.Jucevičius pasidalijo įspūdžiais iš prieš 2,5 metų Italijoje vykusio tarptautinio pasaulio gamintojų forumo, kuriame du trečdalius iš 400 dalyvių sudarė aukščiausi vadovai: įmonių „General Motors“, „General Electric“, „Samsung Electronics“ viceprezidentai ir t.t. Diskusijų metu jie pateikė savo suvokimą, kas yra šiuolaikinė pramonė ir kaip į ją reikėtų žiūrėti, norint išlikti konkurencingiems.
Vien išmanyti technologiją šiais laikais neužtenka. Svarbiausia žinoti, kas yra šiuolaikinis naujas kintantis vartotojas?
Receptas toks: gamintojams reikia galvoti ne tik apie produkto technologijų parametrus, bet ir apie besišypsantį vartotoją.
„Vien išmanyti technologiją šiais laikais neužtenka. Svarbiausia žinoti, kas yra šiuolaikinis naujas kintantis vartotojas? Kokios jo preferencijos ir vertybės: juk gamybinis rezultatas, tas produktas, yra skirtas tam, kas jį pirks ir naudos“, – akcentavo ekonomistas.
Dirbant pagal tokį modelį būtina jau dabar keisti įsivaizdavimą, kas yra specialistas, tarkime, inžinierius.
„Reikia keisti požiūrį, kaip jį rengti, kokias kompetencijas jis turi turėti. Per radiją girdėjau diskusiją apie tai, koks turi būti šiuolaikinis architektas. Kalbėta apie tai, kad be architektūros jis turi išmanyti labai daug dalykų, turėti vadybinių sugebėjimų ir t.t.“, – pritarimą tokiai filosofijai išreiškė R.Jucevičius.
Mylėti reikia ir vietos investuotojus
Kova dėl užsienio investicijų vyksta visose pasaulio valstybėse. Tačiau, R.Jucevičiaus įsitikinimu, ne mažiau reikšmingi ir nacionaliniai arba vietos investuotojai. Kodėl?
„Visų pirma todėl, kad jie visada bus lojalesni: retai kada į reikalus žiūrės vien per ekonominę perspektyvą, per ekonominės naudos prizmę“, – neabejojo profesorius.
Jis atkreipė dėmesį, kad didžiąją Lietuvos apdirbamosios pramonės struktūros dalį sudaro maistas, tekstilė, baldai, mediena ir chemikalai: „Bėda ta, kad mūsų chemijos pramonė iš esmės yra trąšos. Tai yra kapitalui velniškai imli sritis, tačiau joje ne itin daug intelekto. Be to, chemijos pramonė smarkiai priklausoma nuo dujų ir kitų žaliavų kainos.“
R.Jucevičius ne kartą yra girdėjęs svarstant, kad apdirbamosios pramonės sektoriai yra neperspektyvūs, todėl žvelgiant į valstybės ateitį esą reikėtų daugiausiai investuoti į aukštąsias technologijas, nanotechnologijas, lazerius ir t.t.
„Niekas nesiginčija, šiuose sektoriuose iš tikrųjų sukuriama didelė pridėtinė vertė, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad, tarkime, tik 6 proc. Anglijos BVP sudaro tai, kas vadinama „high tech“. Jokiu būdu nemenkinant nei aukštųjų technologijų, nei žinių ekonomikos, mums reikia rasti tuos veiklos modelius, strategijas ir savo vietą tarp tų industrijų, kur galime sukurti didžiausią naudą“, – aiškino ekonomistas.
Kosmosas – tik dėl smalsumo?
Profesorius sutiko: niekas negali 100 proc. pasakyti, kuris sektorius bus sėkmingas, o kuris žlugs. Kas ateityje šaliai generuos daugiau naudos – tekstilė ar biotechnologijos? Rizikos yra visur.
Ar žinote, kas atsitiko su viena suomių fermentus gaminančia kompanija? Ją nupirko danai, uždarė, pagrindinį potencialą perkėlė į centrą Danijoje, o Suomijoje ta šaka dingo.
„Ar žinote, kas atsitiko su viena suomių fermentus gaminančia kompanija? Ją nupirko danai, uždarė, pagrindinį potencialą perkėlė į centrą Danijoje, o Suomijoje ta šaka dingo. Todėl turime mąstyti strategiškiau, matydami ne tik konkrečią įmonę ar sektorių, bet ir visą šalies ūkį“, – ragino R.Jucevičius.
Jis supranta mokslininkų troškimą, kad šalis kuo daugiau investuotų į fundamentalius tyrimus, o tai padėtų išrasti dalykus, apie kuriuos pasaulis dar nežino.
„Just for curiosity (tik dėl smalsumo – liet.). Tikrai smagu, bet pabandykime pažiūrėti, kas gi bus šių žinių vartotojas? Mūsų visa industrinė sistema, pramonė, verslas yra labai tradiciniai, todėl atsirastų nebent labai ribotas potencialių vartotojų skaičius, kurie gali panaudoti tas fundamentalias žinias. Daugumai to nereikės. Todėl Lietuvos mokslo pagrindinis uždavinys – mūsų pramonei, verslui ir visuomenei padėti save ištraukti ir eiti į priekį“, – kalbėjo R.Jucevičius.
Investicijas į vadinamuosius „baltuosius dramblius“, pavyzdžiui, kosmosą, jis vadina bergždžiomis.
„Pasakyk, kad investicijos į kosmoso technologijas yra neperspektyvios, ir būsi nušvilptas. Gal tikrai viskas su tuo gerai: juk du Lietuvos palydovai tuoj išskris – yra ką veikti. Bet rinkos potencialo, rinkos vertės aš tame vis tiek neįžiūriu“, – pareiškė ekonomistas.
Ne atsakymai, o klaustukai
Profesorius priminė, kad inovacija – tai žinių pavertimas veiklos rezultatu ir pinigais. Todėl pirmiausia būtina išgryninti, kokių žinių mums trūksta, kad sukurtume inovaciją.
„Svarbiausias dalykas – kaip? Mums reikia žinoti, ko norime, kokių žinių mums riekia tam pasiekti, ir iš kur jų gauti. Tada turime sugebėti prie jų prieiti, absorbuoti, pritaikyti taip, kaip mums reikia. Tada sukurti produktą ir parduoti tiems, kas turi pinigų, bet neturi sprendimų. Tai ir vadinama intelligence (intelektas, sumanumas – liet.)“, – pasakojo kandidatas į Lietuvos mokslų akademijos premiją.
Mums reikia žinoti, ko norime, kokių žinių mums riekia tam pasiekti, ir iš kur jų gauti.
Ekonomistas retoriškai klausė: ar turime instrumentų, kaip panaudosime savo ir kitų žinias Lietuvos naudai? Ar šalis iš esmės turi aiškią viziją, ko ji siekia? Kuo ji nori tapti? Ir ar turi strategiją tam įgyvendinti?
„Vietoje atsakymų bus daug klaustukų“, – konstatavo jis. Lietuva esą vis dar menkai žino, kas jai gali padėti, o kas yra suinteresuoti, kad nesisektų.
Klasteriai vis dar buksuoja
R.Jucevičius yra vadinamas klasterių krikštatėviu. Apie konkurencingumui būtiną verslo įmonių, mokslo institucijų ir t.t. sinergiją jis prabilo prieš 13 metų.
Tačiau šiandien tenka konstatuoti – mūsų šalyje klasteriai vis dar neveikia.
„Lietuvoje turime apie 60 klasterių iniciatyvų, bet galiu drąsiai pasakyti, kad kol kas nėra nė vieno realiai veikiančio klasterio“, – pripažino ekonomistas.
Verslininkai dažnai skundžiasi, kad yra per maži konkuruoti su rinkoje atsiradusiomis stambiomis žuvimis. Tačiau vis tiek nesusivienija, nesijungia, nesikooperuoja.
Ne mus kas nors izoliuoja – izoliuojamės patys. Kodėl? Viena pagrindinių priežasčių – nepasitikėjimas.
„Ne mus kas nors izoliuoja – izoliuojamės patys. Kodėl? Viena pagrindinių priežasčių – nepasitikėjimas. Po to jau seka visos kitos: savivaldos institucijų nekompetencija, kai kurių verslo šakų potencialo neįvertinimas, jungimasis, neturint aiškaus tikslo ir t.t. ES struktūrinių fondų lėšos klasterių programai irgi ne visada panaudojamos pagal paskirtį: kaip gi tų pinigų nepaimsi? Kartais labai akivaizdžiai matosi, kodėl kuriamas klasteris...“ – neslėpė R.Jucevičius.
Žvelgiant per siaurų asmeninių interesų prizmę, užkertamas kelias regioninei verslo plėtrai ir įmonių specializacijai.
„Šiandien situacija Lietuvoje tokia: žmonės bėga, kapitalas arba bėga, arba neateina, arba menkai vystosi. Vadinasi, siekdami šalies gerovės kaip galutinio tikslo turime padaryti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, gera uždirbti – ir samdomiems darbuotojams, ir verslininkams. Bet ar mes tam pasiruošę?“ – klausimą pamąstymui uždavė R.Jucevičius.
