Regiono ekonomika atsigauna, o nedarbas mažėja. Todėl ECB yra įsitikinęs, kad euro zona jau gali tvirtai stovėti ant abiejų kojų. Visgi nerimą dar kelia tai, kodėl infliacija niekaip neauga iki tikslinio lygio.
Analitikai sako, kad ECB pradės mažinti į euro zonos ekonomiką pumpuojamų pinigų kiekį, tačiau pažadės „piniginio kranelio“ dar neužsukti ilgesnį laikotarpį, kad rinkos galėtų prisitaikyti.
Kiekybinio švelninimo programą ECB pradėjo vykdyti 2015 metais, kad paskatintų ūkio augimą ir apsisaugotų nuo defliacijos. Tačiau nuo tada euro zonos ekonomika gerokai atsigavo. Pirmąjį šių metų pusmetį metinis ūkio prieaugis siekė 2,4 proc. ir viršijo net ir optimistiškiausias prognozes. O nedarbas euro zonoje yra mažiausias per aštuonerius metus ir siekis 9,1 proc.
ECB politikos formuotojai sako, kad istoriškai mažos palūkanų normos, pigios ECB paskolos bankams bei 60 mlrd. eurų pumpavimas kiekvieną mėnesį į obligacijų rinką palengvino verslui ir vartotojams galimybes skolintis išlaidoms, investicijoms arba darbuotojų samdymui.
„Monetarinės politikos priemonės, kurių ECB ėmėsi nuo 2014 metų birželio, suvaidino pagrindinį vaidmenį remiant ekonomiką“, – anksčiau šį mėnesį sakė ECB vyriausiasis ekonomistas Peteris Praetas (Pėteris Praetas).
Tačiau infliacija euro zonoje vis dar nesiekia ECB tikslinės kiek žemesnės nei 2 proc. ribos, kuri laikoma palankia ekonomikai. Prognozuojama, kad šios ribos infliacija dar ilgai nesieks.
„Kadangi infliacija auga tik pamažu, ECB gali sau leisti tik lėtą (obligacijų pirkimo) pabaigą“, – sakė „Berenberg“ ekonomistas Florianas Hese.
Penki faktai apie šią kiekybinio švelninimo programą:
Kodėl ji buvo pradėta vykdyti?
ECB Mario Draghi 2015 metų sausį pranešė, kad ECB plės savo intervencijos į finansų rinkas apimtis ir pradės masiškai pirkti obligacijų, nes po finansų krizės ECB pastangos – mažesnės apimties aktyvų pirkimas ir mažos palūkanų normos – siekiant paskatinti infliacijos augimą link tikslinės kiek žemenės nei 2 proc. ribos nedavė rezultatų.
Dauguma pasaulio centrinių bankų siekia, kad infliacija siektų tam tikrą tikslinį lygį, kad būtų palaikomas sveikas ekonomikos augimas ir užkirstas kelias defliacijai, kuri skatina žmones kaupti pinigus, o ne juos leisti. Dėl to stringa ūkio augimas.
Kas yra kiekybinis švelninimas?
Iš esmės tai reiškia, kad centrinis bankas spausdina daugiau pinigų ir juos naudoja vyriausybių obligacijoms ir finansiniams aktyvams pirkti. Taip siekiama paskatinti investuotojus išlaisvinti savo lėšas, investuotas į mažesnės rizikos aktyvus, kaip obligacijas, ir siekti grąžos kitur, pavyzdžiui, skolinant gyventojams ar įmonėms.
Analitikai sako, kad ECB pradės mažinti į euro zonos ekonomiką pumpuojamų pinigų kiekį, tačiau pažadės „piniginio kranelio“ dar neužsukti ilgesnį laikotarpį, kad rinkos galėtų prisitaikyti.
O daugiau lėšų gaunantys gyventojai ir įmonės leis pinigus ir taip skatins ekonomikos augimą ir, teoriškai, infliaciją.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ECB valdo devyniolika narių turinčią euro zoną, jo vykdoma programa susiduria su daugiau apribojimų, nei JAV, Didžiosios Britanijos ar Japonijos centrinių bankų vykdomos ūkio stimuliavimo programos.
Vienas iš pagrindinių apribojimų yra tas, jog ECB negali nupirkti per daug vienos šalies išleistų obligacijų, siekiant išvengti kaltinamų vadinamuoju „monetariniu finansavimu“, kas iš esmės reikštų, kad ECB finansuotų konkrečios vyriausybės veiklą.
Kiek ECB gali daugiausia nupirkti kiekvienos valstybės narės obligacijų yra paskaičiuojama pagal tos šalies dalį, įmokėtą į ECB kapitalą. ECB negali priklausyti daugiau nei 33 proc. konkrečios šalies skolos.
Ar programa sėkminga?
Kiekybinio švelninimo programa gerokai palengvino euro zonos kompanijų, gyventojų ir šalių galimybes skolintis ir taip sutaupyti milijardų eurų vertės palūkanų. Taip pat paspartėjo ekonomikos augimas ir jis apėmė daug šalių ir ūkio sektorių, o nedarbas smuktelėjo žemiau 10 proc. ribos.
„Ūkio atsigavimą skatina vartojimas ir investicijos, ir vartojimas bei investicijos auga dėl kiekybinio švelninimo programos. Ne vien dėl jos, bet ir dėl jos“, – birželį sakė M. Draghu.
Tačiau ECB pirminis tikslas – paskatinti infliacijos augimą – vis dar nėra pasiektas, nors bankas supirko obligacijų už daugiau nei 2 trln. eurų.
Štai kodėl šios programos atsisakymas bus sunkus sprendimas, nes norima mažinti jos apimtis, bet taip pat norima ir toliau užtikrinti ūkio augimą.
Kodėl sunku ją užbaigti?
ECB nori išvengti bet kokių pareiškimų, kurie nuliūdintų finansų rinkas. Tokia reakcija buvo stebima po to, kai JAV centrinis bankas – Federalinio rezervo sistema – staiga pranešė apie obligacijų pirkimo nutraukimą.
ECB vadovybė jau kurį laiką ruošia rinkas tokiam sprendimui. Pavyzdžiui, pernai gruodį buvo pranešta, kad po keturių mėnesių per mėnesį ECB supirks obligacijų nebe už 80 mlrd., o už 60 mlrd. eurų. Taip pat buvo pabrėžta, kad tai daroma atsižvelgiant į gerėjančią ekonominę padėtį.
Tačiau nuo tada euras JAV dolerio atžvilgiu pabrango ir jo kursas pastarosiomis savaitėmis svyruoja prie 1,20 JAV dolerio ribos. O brangesnis euras mažina infliaciją, nes dėl to importas atpinga. O kiekybinio švelninimo programos atsisakymas gali paskatinti tolesnį euro brangimą.
Tad kaip ECB ketina tai padaryti?
Dauguma analitikų manė, kad ECB iš anksto suplanuos seriją programos apimčių mažinimo etapų, kol bus pasiektas nulinis obligacijų pirkimas. Manyta, kad greičiausiai tai bus padaryta per pirmąjį ateinančių metų pusmetį.
Tačiau brangstantis euras ir vis dar maža infliacija gali paskatinti ECB keisti planus. Todėl dabar analitika prognozuoja „lankstų“ programos nutraukimas: ECB veikiausiai žengs vieną žingsnį ir stebės reakciją bei bus pasirengęs vėl padidinti superkamų obligacijų apimtis, jei to prireiktų.
