Paslaugų sektoriaus kvota šiems metams padidinta 35 proc. (nuo 16 tūkst. iki 21,6 tūkst.), pramonės išliko beveik nepakitusi (buvo 9,5 tūkst., dabar – 9,1 tūkst.), statybos ir žemės ūkio sektorių kvotos sumažintos 50 proc. (atitinkamai nuo 9,1 tūkst. iki 4,8 tūkst. ir nuo 1 tūkst. iki 500).
Poreikį perskirstyti skaičius galima sieti su kvotų panaudojimo tendencijomis. Štai, 2022 m. paslaugų sektoriui skirta 16 tūkst. kvota buvo išnaudota dar rugpjūtį, prieš dvejus metus – jų viduryje. Pernai pramonės sektorius išnaudojo ketvirtadalį kvotos, o žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės sektorius – tik 2 proc. jam numatyto darbuotojų skaičiaus. Tuo tarpu statybų sektoriuje išnaudota daugiau nei 60 proc. kvotos.
Kvotą išnaudojus, darbuotojus iš užsienio galima darbinti ir toliau, tačiau dėl leidimo privaloma kreiptis į Užimtumo tarnybą. Tai darbdaviui papildomai kainuoja 121 eurą, o visas procesas gali užtrukti papildomai porą savaičių ar net ilgiau. Užimtumo tarnybą užlieja papildomų prašymų lavina, jos darbas sunkėja. Įmonės tuo metu negali ne tik planuoti veiklos, bet ir jos tęsti. Kaina visuomenei dėl nesukurtos pridėtinės vertės kyla.
Pagrindinės kvotų kaip darbo migracijos įrankio ydos kyla iš to, kad jos yra nustatomos centriniu planavimu, tai yra, remiantis praėjusių metų tendencijomis bei prognozėmis. Bet pasakyti, kokie ateinančiais metais bus konkretūs rinkos poreikiai ir kiek darbuotojų reikės, yra sudėtinga net darbdaviui. O padaryti to šalies mastu – neįmanoma.
Jei statybų sektoriaus kvota būtų per pus mažesnė, tai yra 4,8 tūkst., ir praeitais metais, iki metų galo ji būtų viršyta beveik 1 tūkst. Tai reiškia jog Užimtumo tarnybos specialistams būtų tekę išduoti beveik 1 tūkst. papildomų leidimų dirbti. Remiantis praėjusių metų tendencijomis, galime spekuliuoti jog statybų sektoriaus kvota šiemet gali būti išnaudota dar iki ketvirto ketvirčio pradžios. Tačiau kaip ir pats kvotos dydis, tai yra tik spekuliacija, realūs poreikiai rinkoje priklausys nuo begalės veiksnių, kurių negalime numatyti. O tai, kad net ir išnaudojus paslaugų sektoriaus kvotą, darbuotojų vis tiek smarkiai trūksta (tai buvo akivaizdu paslaugų sektoriuje), rodo, jog priemonė nepasiekia tikslų. Tą pripažįsta ir socialinės apsaugos ir darbo viceministras V.Šilinskas.
Gruodžio viduryje vykusioje Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Justo Džiugelio inicijuotoje apskritojo stalo diskusijoje „Vertę visuomenei kurianti darbo migracijos sistema – misija įmanoma“ viceministras sutiko, kad kvotas kaip darbo migracijos įrankį būtina peržiūrėti. Tą padaryti esą užsibrėžta iki šių metų balandžio.
Tikslas peržiūrėti paprastai reiškia kelis kosmetinius patobulinimus sistemoje ar taisymus teisės aktuose. Tačiau nuolatiniai bandymai įvesti naujų palengvinimų, padidinti ar sumažinti trūkstamų darbuotojų kvotas rodo, kad įrankis apskritai netinkamas. Juo bandoma numatyti ir „suplanuoti“ rinkos poreikius, bet patirtis rodo, kad tokie bandymai yra pasmerkti nesėkmei. Tokie migracijos sistemoje naudojami įrankiai kaip trūkstamų darbuotojų iš užsienio kvotos ne tik apsunkina procedūras, prailgina jų trukmę, bet ir įtraukia migracijos sistemoje dirbančius asmenis į beprasmišką darbą.
Net jei dėl ekonomikos sulėtėjimo poreikis papildyti darbo jėgą darbuotojais iš užsienio sumažėtų, svarbu užtikrinti, kad migracijos sistema leistų savalaikiai atsiliepti į realius poreikius, kokie jie bebūtų. Dar svarbiau, kad žmonės, dirbantys Užimtumo tarnyboje ir Migracijos departamente būtų išlaisvinti nuo veiklos, kurios beprasmiškumą jie pastebi greičiau negu visi kiti, ir kad galėtų skirti visas pajėgas prasmingoms, valstybei reikalingoms veikloms. Tai galima pasiekti atsisakius perteklinių įrankių ir sukuriant paprastą ir greitą darbo imigracijos sistemą.
