O štai Lietuvoje viskas sprendžiama pogrindyje ir paslapčia. Finansų ministerija kaip triušį iš skrybėlės ištraukė planą „Naujos kartos Lietuva“, kuris paviešintas ne pilna apimtimi, reformos ir investicijos aprašytos abstrakčiai, neaišku į kokius ir kieno teiktus pasiūlymus atsižvelgta, į kokius ne.
Valdantieji per rinkimų laikotarpį iškilmingai iškėlę skaidrumo ir atvirumo vėliavą, nutrenkė ją į palėpės kampą, reformas planuoja reformuojamųjų net neįspėję. Todėl šiandien apie „Naujos kartos Lietuvos“ planą, dar žinomą kaip RRF, visi – ir savivaldybės, ir LSA ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas bei Prezidentūra sako: aišku, kad niekas neaišku.
Pandemija ir karantinas parodė, koks svarbus yra savivaldos ir centrinės valdžios bendradarbiavimas.
Pandemija ir karantinas parodė, koks svarbus yra savivaldos ir centrinės valdžios bendradarbiavimas. Ir jis ne šiaip svarbus, o tiesiog gyvybiškai būtinas. Ne kartą ir ne du matėme, kaip centrinės valdžios sprendimus, pavedamas užduotis strimgalviais turėjo įgyvendinti savivaldybės. Bet kalbant apie RRF fondo daugiau nei 2 mlrd. lėšų dalybas ir reformas savivalda palikta nuošaly, plane sudėtos priemonės visiškai neaptartos su tais, kurie turės siekti iškeltų tikslų. Tokio svarbaus valstybei ir kiekvienam piliečiui dokumento rengimo ir derinimo eiga puikiai iliustruoja, kad naujos kartos Lietuvai visi sprendimai bus nuleidžiami iš viršaus.
Taigi kur tas žadėtasis regionų savarankiškumas ir decentralizacija, apie kurią taip garsiai kalbėjo valdantieji?
Kodėl kitos ES šalys, pavyzdžiui Lenkija, atsižvelgė į savivaldos poreikius ir suplanavo priemonę, kurioje numatė skirti lėšų vandentvarkai, renovacijai, infrastruktūros sutvarkymui taip pat darniam judumui. Suomijoje ypatingas dėmesys skiriamas toms priemonėms, kuriose dalyvauja savivalda ir jos yra paremtos iniciatyva iš apačios, dar kitos šalys dėlioja priemones konkretiems regionams ir jų poreikiams. Ir tik Lietuvoje svarbiausi sprendimai priimami už uždarų durų, o savivalda kaip visada turės prisitaikyti. Nors centralizuotos priemonės, vienodos visoms savivaldybėms, nėra geras sprendimas, ir tuo ne kartą galėjome įsitikinti.
Nors centralizuotos priemonės, vienodos visoms savivaldybėms, nėra geras sprendimas, ir tuo ne kartą galėjome įsitikinti.
Priemonių, kurios paremtos principu iš apačios į viršų, efektyvumą, o kartu ir didesnį piliečių įtraukimo į valstybės valdymą nuolat akcentuoja ir tarptautiniai ekspertai ir Europos Komisija.
Vyriausybė atsisako priemonių susijusių su vandentvarka, nors greičiausiai mokės baudas už lauko tualetus, o daug gyventojų miesteliuose ir kaimuose iki šiol neturi centralizuotų nuotekų sistemų. Neliko turizmo sektoriaus konkurencingumo didinimo reformos, apimančios trūkstamos turizmo infrastruktūros kūrimą regionuose, dingo Vidaus reikalų ministerijos siūlyta priemonė „Išmanūs regionai – išmanūs sprendimai“, skatinanti inovacijas ir novatoriškus problemų sprendimus regionuose. Bet atsirado programėlė, kur galima būtų bendrauti lietuviškai už daugiau nei 100 mln. Beje tiek pat lėšų planuojama skirti ir darbo vietų sukūrimui. Tokie štai lietuviškieji ekonomikos gaivinimo ypatumai.
Matyt Lietuvoje tik Finansų ministerija žino geriausiai kam, kiek ir ko reikia ir diktuoja tarsi darželinukams.
O tai, kad karalius nuogas ir planas vis dėl to nebuvo derintas, kaip dabar mus bando įtikinti, geriausiai iliustruoja ši citata iš Lietuvos savivaldybių asociacijos rašto visoms svarbiausioms Lietuvos institucijoms: „(...)Tenka apgailestauti, kad iki integruoto Plano projekto paviešinimo, nežinojome, ar į mūsų pasiūlymus bus bent kažkiek atsižvelgta ir koks bus savivaldos vaidmuo Plano įgyvendinime. Iš pristatyto Plano projekto visgi neaišku, kokią reformų ir investicijų dalį įgyvendins savivaldybės (...)“. Matyt, Lietuvoje tik Finansų ministerija žino geriausiai kam, kiek ir ko reikia ir diktuoja tarsi darželinukams. O kai atrodo, kad viską žinai, tuomet ir numeti planą paskutinę minutę, tiesiog dėl varnelės, kad viskas padaryta.
Rita Tamašunienė yra LR Seimo narė.
