Roberto Heilbronerio „Žemiškieji mąstytojai“: apie tuos, kurių protai keitė pasaulį

Tačiau tvarka, kurioje gyvename dabar, tokia buvo ne visada. Tam tikru metu kai kurie šiandien įprasti visuomeninio gyvenimo reiškiniai buvo sunkiai įsivaizduojami. Laimei ar ne, bet ryžtingos, novatoriškos ir užsispyrusios asmenybės įtvirtino neregėtas ekonomines idėjas, ideologijas ir darbo bei uždarbio modelius.

Leidyklos VAGA negrožinės literatūros kategorijoje – žymaus amerikiečių ekonomisto, sociologo ir ekonomikos istoriko Roberto Heilbronerio knyga „Žemiškieji mąstytojai“. Tai intriguojantis leidinys apie didžius žmones, daugiau kaip prieš du šimtmečius savo pažiūromis pralenkusius laiką ir sudrebinusius ekonominius bei socialinius įsitikinimus.

„Ši knyga pasakoja apie grupelę žmonių, kurių teisė į šlovę kiek savotiška. Pagal visus mokyklinių istorijos vadovėlių kriterijus jie buvo tiesiog niekas: nevadovavo armijoms, nesiuntė myriop žmonių, nevaldė imperijų, menkai teprisidėjo prie istorinių sprendimų. Keli pelnė pripažinimą, bet nė vienas netapo tautos didvyriu; kai kurie buvo atvirai pajuokiami, bet nė vienas nebuvo laikomas visišku tautos išgama.

Tačiau istorijoje jie paliko gilesnį pėdsaką negu daugelis valstybės veikėjų, kurie šildėsi kur kas ryškesnės šlovės spinduliuose, visuomenę sujudino labiau nei skersai išilgai valstybių žygiuojančios armijos, gėrio ir blogio suvokimą paveikė stipriau už karalių ir parlamentų ediktus. Jie veikė, formavo žmonių protus.

<…> didieji ekonomistai darė tokius stebinančius ir tokius pavojingus tyrimus, kokių pasaulis nėra regėjęs. Jų svarstomos idėjos, skirtingai nei didžiųjų filosofų, nebuvo visai bereikšmės mūsų vargo pelių kasdieniam gyvenimui; jų eksperimentai, priešingai nei gamtos mokslų pratybos, negalėjo būti atliekami izoliuotose laboratorijose. Didžiųjų ekonomistų išvados drebino pasaulį, o jų klaidos buvo tiesiog pražūtingos“, – įžvelgia knygos autorius.

Leidyklos VAGA išleisti „Žemiškieji mąstytojai“ – knyga, kurioje susitinka genialusis Adamas Smithas, ekscentrikas Danelis Malthusas, Davidas Ricardas, Karlas Marksas, Friedrychas Engelsas ir daugelis kitų ekonomikos kūrėjų.

„Dėl to jie ir gali būti vadinami žemiškaisiais mąstytojais, nes į filosofinės schemos drabužį stengėsi įvilkti labiausiai paplitusią žmonių veiklos rūšį – turto siekimą. Tai, ko gero, ne pati grakščiausia filosofijos rūšis, bet ji yra svarbiausia, ja labiausiai domimasi. Kam gi šautų į galvą ieškoti Tvarkos ir Sistemos elgetos šeimoje ar pas biržos spekuliantą, kuris užgniaužęs kvapą laukia katastrofos, arba ieškoti Tvirtų Dėsnių ir Principų gatvės minioje ar pas daržovių pardavėją, šypsantį savo pirkėjui?

Vis dėlto kaip tik didieji ekonomistai tikėjo, kad šitokios, iš pirmo žvilgsnio paskiros, gijos gali būti įaustos į vientisą kilimą, kuriame, jei pažvelgsime iš atokiau, pakrikęs pasaulis atrodys kaip tvarkinga visuma, o sumaištis virs akordais“, – sako Robertas Heilbroneris.

Žemiškieji Roberto Heilbronerio mąstytojai anuomet net neįtarė, kas yra modernioji ekonomika ir juolab savęs nelaikė jokiais ekonomikos dėsnių lėmėjais. Tačiau laikas ir istorija parodė, kad būtent šios asmenybės padarė milžinišką įtaką geresnėms darbo sąlygoms, susikurti profsąjungoms ir kapitalizmui, kurio gyvavimas šiandien gali pasirodyti įprastas ir savaime suprantamas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Tai kas galiausiai sukuria scenarijų tiems naujiems visuomenės veiklos suvokimo būdams? Kaip vėlgi matėme II skyriuje, tai buvo socialinė sandara, kuri išstūmė viduramžių tradicijas ir feodalizmo įsakymus ir kuriai tikrai reikėjo naujo tipo aiškinimo. Toji socialinė sandara ilgainiui buvo pavadinta kapitalizmu; materialinis gyvenimas joje organizuotas kaip ekonomika, o aiškinamoji sistema yra ekonomikos teorija.

Pakaks trumpai apibūdinti kapitalizmo atneštus pokyčius. Pirmasis jų – įsigijimo akstinas, kaip pagrindinis visuomenei būtinų materialinių reikmenų gamybos ir paskirstymo organizavimo variklis. Prašau skaitytoją prisiminti, jog niekada anksčiau, jokioje visuomenėje, turto siekis nebuvo laikomas teisėtu, juolab sveikintinu. Karaliams – taip, galbūt ir nuotykių ieškotojams, bet niekada žemesniosioms klasėms.

Antra, gamybos orientavimą bei produkcijos paskirstymo būdą kapitalizmas atidavė rinkos paskatoms ir nuobaudoms. Nieko tokio nebuvo medžiotojų ir rinkikų arba įsakymais tvarkomose sistemose: apsirūpinimas pagrindiniais pragyvenimo reikmenimis perkant ir parduodant konkurencijos sąlygomis neturi analogų jokioje kitoje socialinėje santvarkoje.

Trečia, kapitalizmas yra pirmoji visuomenė, kurios bendras valdymas plaukia iš dviejų šaltinių: viešojo ir privataus; kiekvienas iš jų turi savas galias ir ribas toms galioms. Viešoji valdžia – vyriausybė – sutelkusi jėgą ir nustato įstatymus, tačiau nesiima rūpintis kasdieniais gamybos ir paskirstymo reikalais. Šie didžiausia dalimi yra pelno siekiančių individų prerogatyva; individai gamina ką panorėję, samdo tuos, kurie sutinka su siūlomu atlyginimu ir sąlygomis, ir leidžia pražūti tiems, kurie patys negali įsakinėti darbo jėgai, kaip galėjo piramidžių statytojai, arba negali fiziškai bausti prastesnius darbininkus, kaip galėjo feodalizmo ponai.

Šios trys istorinės naujovės suformavo sceneriją visų didžiųjų ekonomistų vizijoms. Jų aprašymai ir rekomendacijos kito tai naujajai ekonomikai vis sparčiau atsikratant Tradicijos valkties ir Įsakymo nenuspėjamumo, tačiau visa ta kaita, nuo Smitho iki Keyneso ir Schumpeterio, nenukrypstamai laikėsi tos socialinės formacijos, kuri buvo jų bendras šaltinis. Žemiškųjų mąstytojų darbai yra kapitalizmo vaisius ir be jo neegzistuotų.