Svarbus momentas – panaikinta „pirmo paskyrimo“ taisyklė buvo pritaikyta tik analogus arba taip vadinamus generinius atitikmenis turintiems vaistams, t.y. lyginant kainas tarp tas pačias veikliąsias medžiagas turinčių vaistų.
Pacientų teisė rinktis tarp kompensuojamų vaistų ir galimybė gauti jų norimus vaistus minėta plačiai ir daug kartų. Daug mažiau ir tyliau – gydytojų pareiga paskirti pacientams būtent jiems tinkamiausią vaistą pagal ligos pobūdį. Ir išvis nutylėta – kad šie garsūs pokyčiai visiškai nepalietė didelės dalies vaistų, kurie jau yra kompensuojami ir taip reikalingi, bet deja, dėl vaistų kompensavimo reguliavimo grimasų nėra prieinami Lietuvos pacientams.
Pacientai, sergantys sunkiomis ligomis, kurių valdymui ir prognozei ypatingai yra svarbus savalaikis ir individualizuotas gydymas, deja, yra palikti „už borto“. Pradedant sąrašą cukriniu diabetu, autoimuniniais susirgimais (opiniu kolitu, Krono liga, psoriaze, psoriaziniu artritu, juveniliniu artritu, reumatoidiniu artritu, ankilozuojančiu spondilitu), greit progresuojančiomis invalidumą sukeliančiomis neurologinėmis ligomis, tęsiant visa eile onkologinių būklių, taip pat ir inkstų dializių – tai tik dalis išvardintų situacijų, kur pacientai susiduria su liūdniausia realybe: jiems labiausiai tinkančių kompensuojamų vaistų gydytojai tiesiog negali paskirti. Pagal dabar šalyje galiojančią tvarką, gydytojas, skirdamas vaistus pirmą kartą paciento ligai gydyti privalo išrašyti tik pigiausią vaistą grupėje, į kurią sudėti įvairiausi skirtingo veikimo mechanizmo vaistai. Taigi, paminėtų ligų pacientai diskriminuojami ne tik dėl to, kad jiems „pirmo paskyrimo“ taisyklė nebuvo panaikinta, bet dar ir dėl to, kad pigumo kriterijus yra taikomas esminiam – gydymo parinkimo sprendimui, skiriant vaistus pirmą kartą.
Pastarasis aspektas taip pat reiškia, kad gydytojui uždraudžiama parinkti tinkamiausią gydymą pagal klinikinius kriterijus, pagal mokslo įrodymus, nes jis yra įpareigojamas skirti gydymą tik pagal tai, kurio iš keleto kompensuojamųjų, dirbtinai į vieną grupę suplaktų skirtingų vaistų kaina yra mažiausia. Toks draudimas yra numatytas Sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintuose minėtų ligų gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašuose, dar kitaip vadinamuose „gydymo standartuose“.
Neginčytina, kad valstybė turi teisę nusistatyti lėšų vaistams kompensuoti kontroliavimo mechanizmus.
Sprendžiant dėl „pirmo paskyrimo“ taisyklės panaikinimo Seime buvo argumentuojama tuo, kad jei asmeniui, sumokėjusiam privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas, yra privaloma gydymo pradžioje gydytis pigiausiu kompensuojamuoju vaistiniu preparatu, tai iš jo yra atimama galimybė naudotis teisėmis, įgytomis mokant PSD įmokas, t. y. gauti kompensaciją už išlaidas vaistui, nors pacientas nepažeidė jokių reikalavimų, o tik naudojosi savo, kaip lygiaverčio sveikatos priežiūros proceso dalyvio teisėmis. Tačiau kokius tuomet reikalavimus pažeidė pacientai, sergantys autoimuninėmis ligomis, cukriniu diabetu ar turintys sunkių onkologinių, neurologinių ligų diagnozes? Kodėl šių ligų atžvilgiu jiems pirmiausia turi būti išrašomas gal net visai netinkamas, skirtingo veikimo mechanizmo, tačiau pigiausias vaistas?
Dar daugiau – kuo šiomis ligomis pacientai yra kitokie, palyginus su, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligomis sergančiais pacientais? Pastarųjų ligų gydymo standartuose irgi buvo bandyta įvesti prievolę gydytojams pirmą kartą skiriant vaistą, i išrašyti tik pigiausią. Vėliau buvo apsiribota tik „rekomendacija“, ir gydytojui vis tik buvo palikta teisė nuspręsti pačiam, kokį tinkamiausią ir reikalingiausią vaistą pacientui paskirti.
Visa tai – ne kas kita, kaip vaistų kompensavimo grimasos, nes, akivaizdu, jog reguliavimas, visų pirma, turi būti nediskriminacinis pacientų ir jų ligų atžvilgiu. Pacientams privalo būti užtikrintos vienodos teisės, nepriklausomai nuo to, kokiomis ligomis jie serga ir, kokius vaistus valstybė kompensuojam vienoms ar kitoms ligoms gydyti.
Pacientams privalo būti užtikrintos vienodos teisės.
Tokia susiklosčiusi situacija nutylima jau seniai – sveikatos apsaugos ministrai (jau kelintos valdžios) dar nuo 2017 metų priiminėja minėtus gydymo standartus, tvirtinamus jų įsakymais. Deja, tas vyksta net ir dabar, nors XVIII-osios Vyriausybės programoje yra labai aiškiai įvardinti įsipareigojimai siekti, kad pacientams būtų prieinamas reikalingas, efektyviausias ir saugiausias gydymas, kuris reiškia, kad toks gydymas turi būti skiriamas pagal paciento ligą bei klinikinius kriterijus, t.y. remiantis mokslo įrodymais, o ne ekonominiais kriterijais.
Vis tik liūdniausia yra tai, kad tokia situacija toleruojama net ir po neseniai priimtų Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų1, kuriais buvo aiškiai nurodyta, jog bet kokie ribojimai pacientams gauti kompensuojamųjų vaistų – o šiuo atveju tai yra daugiau nei akivaizdūs ribojimai – gali būti numatyti tik įstatyminiame lygmenyje (ir jokiu būdu ne ministro įsakymais). Sprendžiant pagal gruodžio mėnesį patvirtintą cukrinio diabeto gydymo kompensuojamaisiais vaistais gydymo aprašą, yra akivaizdu, kad Ir visiems už sveikatos sistemą atsakingiems asmenims tokie antikonstituciniai dalykai – nė motais.
Neginčytina, kad valstybė turi teisę nusistatyti lėšų vaistams kompensuoti kontroliavimo mechanizmus. Tačiau lėšų kontroliavimo mechanizmai jokiu būdu neturi būti „paslėpti“ gydymo standartuose. Kas, deja, iki šiol kažkodėl yra norma aukščiau minėtų ligų atžvilgiu, taip diskriminuojant būtent šiomis ligomis sergančius pacientus. Gydymo standartai yra skirti gydytojams, siekiant sureglamentuoti ligos diagnostikos ir gydymo tvarkas, nustatyti, kad pacientams būtų parenkamas tinkamiausias gydymas pagal klinikinius kriterijus, tačiau ne kaip praktika, apribojanti gydytojo sprendimo teisę. Prievolė gydytojams skirti skirtingo (net ne analogiško) veikimo mechanizmo vaistus, jei jų gydymo kaina yra mažesnė už tuos, kurie iš tiesų pacientams yra labiau tinkamesni, veiksmingesni ir reikalingesni, yra neteisėta gydytojų atžvilgiu, nes jie atsakingi už galutinį paciento ligos gydymo rezultatą.
Kita vertus, klausimas, ar patys politikai supranta, kad garsiai gyręsi padarę vaistų kompensavimo pokyčius Lietuvos pacientams, didžiajai jų daliai to ne tik nepadarė, bet sukūrė situaciją, kai pacientų gydymas yra diskriminuojamas priklausomai nuo ligos pobūdžio ir, akivaizdu, kad toliau toleruoja antikonstitucinius jų teisių ribojimus. Turbūt ir sveikatos sistemos sprendimų priėmėjams, politikams vaistų kompensavimo sistema yra džiunglės, kuriose nepasiklysti yra tikrai sunku.
