Vidutinis singapūriečio atlyginimas – 4 600 EUR per mėnesį
Šešėlinės ekonomikos priežasčių yra daug – didelį šešėlinės ekonomikos
mastą lemia ir kultūrinis mentalitetas, ir teisinė bazė bei kiti aspektai. Tačiau vienu iš pagrindinių faktorių, lemiančių didelį neapskaitytos ekonominės veiklos mastą, laikomas žemas pragyvenimo lygis ir darbo vietų (ypač gerai apmokamų) trūkumas. Nesugebėjimas pragyventi iš legalių pajamų, gyventojus skatina rinktis nelegalią veiklą, siekiant patenkinti pagrindinius poreikius – „šešėlyje“ siekiama tiek ieškoti pigesnių prekių ir paslaugų, tiek papildomų pajamų, kurių pragyvenimui neužtikrina legali ekonominė veikla.
Singapūras su abiem šiomis problemomis nesusiduria – „Forbes“ Singapūrą įvertino trečia turtingiausia šalimi pasaulyje, o vidutinis metinis Singapūro gyventojų atlyginimas siekia daugiau nei 56 tūkst. eurų, t.y. per 4 600 EUR per mėnesį. Lietuvai tokiais skaičiais lygintis mažų mažiausiai – sunku.
Per 45 metus – į sėkmingiausių olimpą
Kita svarbi priežastis, lemianti gyventojų motyvaciją trauktis į „šešėlį“ yra dideli reguliavimo kaštai. Verslams, veikiantiems legaliai, tenka mokesčių našta, kainuojančios licencijos bei įvairūs kiti reguliavimai, kurie padidina veiklos kaštus. Šešėlinėje ekonomikoje tokių reikalavimų nebelieka, tad išauga veiklos pelningumas.
Singapūras su šia problema nesusiduria – šalis vertinama kaip draugiškiausia verslui pagal pasaulinį „Doing Business“ reitingą. Lietuvai šiame reitinge 2015 m. užėmė 20-tąją vietą.
Tokią Singapūro sėkmę lemia nuosekli valdžios politika – per 45 metus Singapūras iš vienos labiausiai ekonomiškai atsilikusių pasaulio valstybių tapo klestinčios ekonomikos šalimi. Šalis, neturinti gausių gamtinių išteklių, dėjo visas įmanomas pastangas pritraukti užsienio investicijoms, kurios ne tik sukūrė darbo vietų, bet ir padėjo modernizuoti Nepriklausomybės pradžioje merdėjusią ekonomiką. Šiandien Singapūras – ne tik Pietryčių Azijos finansų sostinė, bet ir verslumo simbolis: šalyje veikia daug verslumo skatinimo programų, įsteigti verslo inkubatoriai, tad gyventojus į ekonominę veiklą stengiamasi įtraukti kuo anksčiau.
Progresiniai mokesčiai – ir verslui, ir gyventojams
Trečia, nemažiau svarbi priežastis, lemianti šešėlinės ekonomikos mastą yra visuomenės požiūris į valstybės valdymą ir mokesčių sistemą. Jei visuomenėje vyrauja požiūris, kad mokesčių sistema šalyje yra nesąžininga ir neefektyvi, tai skatina visais įmanomais būdais vengti mokesčių, nes netikima, kad mokesčiai renkami tinkamai bei valstybės surinktos lėšos prisideda prie gyventojų gerovės.
Singapūras gana sėkmingai susidorojo ir su šia problema. Šalyje taikoma progresinių mokesčių sistema. Pajamų tarifas svyruoja nuo 0 iki 20 proc. Didžiausias tarifas taikomas tiems gyventojams, kurių pajamos per metus yra daugiau nei 300 tūkst. eurų. Palyginimui – Lietuvoje taikomas 15 proc. gyventojų pajamų tarifas, išskyrus pajams, gautas iš individualios veiklos, kuri apmokestinama 5 proc. tarifu. Progresiniai mokesčiai taikomi ir verslui, o pridėtinės vertės mokestis siekia tik 7 proc., kai tuo tarpu Lietuvoje net tris kartus daugiau – 21 proc.
Nuosekli ir pamatuota valstybės politika duoda trokštamų rezultatų. Būtent tai įrodo Singapūro atvejis. 1959 m., kai šalis išsikovojo Nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės imperijos, šalis toli gražu neteikė didelių vilčių – ekonomika buvo paremta labai pigia darbo jėga, infrastruktūros trūko, šalį kaustė nedarbas. Tačiau šiandien Singapūras vadinamas ekonominiu stebuklu – tad Singapūro sėkmės receptas iš tiesų veikia.
