Stiklo atliekas rinktų taromatai
2021 m. rugsėjo pabaigoje buvo užregistruotas įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma išplėsti depozito surinkimo sistemą. Pagal šį projektą jau nuo 2023 m. sausio 1 d. depozito surinkimo punktuose, esančiuose šalia parduotuvių ir prekybos centrų, būtų surenkami ne tik įvairių gaiviųjų bei silpno alkoholio gėrimų buteliai, bet taip pat stiklinė stipraus alkoholio tara, kuri šiuo metu surenkama stiklo konteineriuose.
Projekto sumanytojai argumentuoja, kad Lietuva nepasiekia užsibrėžtų stiklo surinkimo perdirbimui ir antriniam panaudojimui tikslų. Tikimasi, kad, išplėtus depozito sistemą, vartotojai bus labiau linkę rūšiuoti stiklo tarą – juk norėsis atgauti sumokėtą depozito mokestį!
Depozito sistema iš tiesų sulaukė įspūdingos sėkmės ir sukėlė perversmą PET butelių surinkime. Šios taros patekimas į gamtą ar mišrių komunalinių atliekų konteinerius reikšmingai sumažėjo, tačiau viską perkelti į taromatus netikslinga – sistemoje būtinas balansas, nuoseklumas ir sveikas protas. Šiuo atveju siūlomi pakeitimai ilgalaikėje perspektyvoje gali gamtai ne atnešti naudos, o tik pakenkti.
Rūšiuoti nebus patogu
Pradėsiu nuo to, kad rūšiavimo sėkmė labiausiai priklauso nuo gyventojų motyvacijos. Kartu su gamintojų ir importuotojų organizacijomis kaip atsakingi verslo atstovai kasmet investuojame į vartotojų švietimą ir motyvavimą atsakingai rūpintis atliekomis. Labiausiai gyventojus rūšiuoti paskatino sukurta patogi infrastruktūra. Netoli namų arba savo privataus namo kieme turėdami rūšiavimo konteinerius, gyventojai tampa kur kas labiau suinteresuoti rūšiuoti. Akivaizdu, kad naujoji sistema gyventojams bus nepatogi – sunkią stiklo tarą ne tik reikės gabenti gerokai toliau nuo namų, bet ir atrasti namuose vietos jai kaupti.
Antra, ilgus metus ugdyti rūšiavimo įgūdžiai nueis šuniui ant uodegos. Įpratę prie esamos rūšiavimo sistemos, gyventojai turės ugdyti naujus atliekų tvarkymo įpročius, o tai atima laiko ir reikalauja pastangų, sugriaunama esama koncepcija. Ne kiekvienas turės motyvacijos keisti jau suformuotus įpročius, o vyresniems ar automobilių neturintiems gyventojams bus per sudėtinga toli gabenti didesnius ir daugiau sveriančius stiklo atliekų kiekius. Be to, žinodamas, kad nepraėjus nei metams esama infrastruktūra nebebus reikalinga, kažin ar kas bus suinteresuotas investuoti į naujus konteinerius ir jų plėtrą, taigi, pereinamuoju laikotarpiu individualių namų gyventojams gauti stiklui skirtą konteinerį galimybių nebus. Esame įsitikinę, kad naujai kuriama sistema ne padidins surenkamų stiklo atliekų kiekį, o jį tik sumažins.
Trečia, naujoji sistema paskatintų stiklą skirstyti į vertingą ir nevertingą. Nors visą stiklą galima perdirbti ir panaudoti antrą kartą, rizikuojame, kad gyventojai dės pastangas rūšiuoti tik finansinę vertę turintį stiklą, o taromatams netinkančios stiklo atliekos atsidurs buitinių atliekų konteineryje. Negana to, net ir labiausiai užkietėjusiam rūšiuotojui gali kilti keblumų atgauti sumokėtą depozitą. Jei netyčia stiklinę tarą sudaužysite, tai jums kainuos numatytą užstato dydį. Taromatas duženų nepriims, o senasis jo kolega konteineris dar ir užtikrintų, kad tos duženos butų perdirbtos.
Čia svarbu paminėti, kad į taromatus pakliuvusi papildoma planuojama stiklo tara nebūtų skirta naudojimui antrą kartą, kaip, pavyzdžiui, alaus ar sidro buteliai. Iš taromatų ši tara būtų nukreipta tuo pačiu keliu, kur keliauja iš dabartinių rūšiavimo konteinerių – perdirbimui. Ir būtent konteineriai dėl patogumo, artumo, galimybės mesti ne tik sveiką, bet ir sudaužytą tarą, yra kur kas ekologiškai naudingesnė nei depozitinė. Naujoji sistema stiklo duženas paverstų nevertingomis ir jos veikiausiai atsidurtų buitinių atliekų konteineryje.
Pokyčius skatina neteisingos prielaidos
Atrodo nelogiška, bet ilgus metus kurta sistema, į kurią investavo ne tik verslas, bet ir savivaldybės bei Europos Sąjungos fondai, bus sunaikinta tam, kad vėl reikėtų investuoti į naują sistemą. Gamintojų ir importuotojų organizacijos, turėjusios prievolę prisidėti prie savo tiekiamų produktų taros rūšiavimo ir perdirbimo, jau investavo į esamą infrastruktūrą, o pasikeitus taisyklėms būtų priverstos dar kartą finansuoti jau naują sistemą. Atliekų tvarkytojai, taip pat investavę į konteinerius, atliekų išvežimui skirtus automobilius, rūšiavimo įrenginius, paruošimo perdirbimui technologijas, turėtų sukti galvą, kur dėti perteklinį inventorių. Dėl nuolat lyg perkūnas iš giedro dangaus atsirandančių pakeitimų, verslas Lietuvoje negali jaustis stabiliai ir planuoti investicijų.
Įstatymo pakeitimo poreikis paremiamas faktu, kad ne visas stiklas šiuo metu yra surenkamas. Tačiau neturime ir opios stiklo atliekų problemos – stiklas nėra dažna gamtoje paliekama atlieka. Tai kur dingsta nesurinktas stiklas? Neįvertinama, kad stiklo tara dažnai naudojama pakartotinai: žmonės sūdo grybus, marinuoja agurkus, raugia kopūstus, verda uogienes ir šie produktai laikomi stiklainiuose, kurie negrįžta į perdirbimą, nes yra naudojami ne vieną kartą. Tai yra sveikintinas ir ekologijai draugiškas elgesys. Išsikeltas tikslas susigrąžinti visą į rinką išleidžiamą stiklą paprasčiausiai yra nelogiškas. Naujoji sistema reikštų, kad perdirbimui skirtas stiklas būtų renkamas taromatuose, jo būtų surenkama mažiau, nes šukės ar ne depozitinė tara, nebetinkami ar nepageidaujami stiklainiai atsidurtų buitinių atliekų konteineriuose.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu analogiška sistema naudojasi vienintelė valstybė Europoje – Suomija, o tokios rūšiavimo lyderės, kaip Vokietija, Belgija, Italija ar Austrija, stipraus alkoholio bei likusią ne depozitinę stiklo tarą sėkmingai surenka naudodami konteinerius.
Apibendrindamas norėčiau išreikšti susirūpinimą bei pakviesti mūsų visuomenės atstovus neskirstyti ekologijos į naudingą ar nenaudingą, stiklinės taros į vertingą ir nemokamą. Visa stiklinė tara yra vienodai vertinga, kuri gali ir privalo būti perdirbta. Atsakingas rūšiavimas ir tęstinumas užtikrina, kad bus pasiekti geriausi rezultatai.
