Stebėti, kaip keičiasi pinigų kiekis yra svarbu, nes tai paveikia visų kitų gėrybių kainą. Jeigu pinigų, naudojamų atsiskaitymams yra daugiau, o gėrybių skaičius liko nepakitęs, kiekvienam gėrybės „vienetui“ teks daugiau pinigų. O pinigų, kaip ir visų ekonominių gėrybių, „kainai“ įtaką daro jų paklausa ir pasiūla. Todėl pinigų kiekį didinant – jų vertė ir perkamoji galia mažėja. Tai lemia, kad už kitas gėrybes turime sumokėti daugiau.
Pinigų kiekis toliau mažėjo tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje
Siauriausias pinigų kiekio rodiklis (M1), skaičiuojamas susumuojant apyvartoje esančius grynuosius pinigus bei einamosiose banko sąskaitose laikomas lėšas, 2024 m. sausio duomenimis, per metus sumažėjo 8,7 proc. ir dabar sudaro 10,3 trln. eurų.
Platesnis pinigų kiekio rodiklis M3 (be M1 komponentų dar įtraukiantis ir terminuotojų indėlių bei trumpalaikių skolos vertybinių popierių forma laikomas lėšas) 2024 m. sausio mėnesį sudarė 16,1 trilijonų eurų ir per metus neženkliai paaugo (0,1 proc.).
Lietuvoje pinigų kiekio rodiklių tendencijos buvo panašios. Sausio mėnesį lyginant su gruodžiu, buvo užfiksuotas 0,5 proc. M1 sumažėjimas, o per metus jis susitraukė 8,5 proc. Dabar M1 Lietuvoje sudaro 42,2 mlrd. eurų. Tuo tarpu platesnės apimties rodiklis (M3), kaip ir euro zonoje, padidėjo neženkliai (2,8 proc.), pasiekdamas 51,6 mlrd. eurų.
Prislopintas pinigų kiekio didinimas lemia ir infliacijos lėtėjimą. Sausio mėnesį metinė infliacija, apskaičiuota pagal Suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), euro zonoje sumažėjo iki 2,8 proc. Per mėnesį užfiksuota 0,4 proc. defliacija. Tuo tarpu metinė infliacija Lietuvoje sausį sudarė 1,1 proc., o lyginant mėnesio pokytį, kainos augo neženkliai (0,1 proc.).
Ryšys tarp pinigų kiekio ir kainų pasireiškia skirtingai
Reikia turėti mintyje, kad pinigų kiekio rodikliai nėra infliacijos prognozavimo įrankis. Jis gali pasakyti bendrą tendenciją, bet tai nereiškia, kad tam tikras pinigų „spausdinimo“ mastas visada lems vienodą ir proporcingą kainų augimą.
Vos atsivėrus ekonomikai – sukaupti indėliai pradėti naudoti prekėms ir paslaugoms įsigyti.
Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, skirtingais laikais žmonės į tokį patį pinigų kiekio pokytį reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, pinigų liejimo į ekonomiką mastą ECB pradėjo didinti pačioje COVID-19 pandemijos pradžioje, tačiau infliacija 2 proc. ribą viršijo tik po pusantrų metų (2021 m. liepą).
Pinigų „spausdinimas“ iš karto neatsiliepė kainų augimui, nes dėl karantino suvaržius veiklos galimybes, žmonės neturėjo daug pasirinkimų, kur išleisti šiuos pinigus. Tačiau vos atsivėrus ekonomikai – sukaupti indėliai pradėti naudoti prekėms ir paslaugoms įsigyti. Todėl visi šie „nauji“ pinigai infliaciją paveikė tik po kurio laiko.
Antra, ilgainiui augant gamybos efektyvumui, kainos turėtų nuosekliai mažėti. Tačiau pinigų „spausdinimas“ slopina šį natūralų defliacinį procesą, todėl realiai tampa neįmanoma įvertinti, kokią iš tiesų infliaciją sukelia pigių pinigų politika. Tai reiškia, kad augant ekonomikos produktyvumui tikrasis pinigų kiekio didinimo poveikis infliacijai yra užgožiamas.
Vis tik, jeigu matomas ne pavienio prekių segmento, o visuotinio kainų lygio augimas – tam pinigų „spausdinimas“ yra būtina sąlyga. Jeigu vienos prekės kaina pakyla, esant stabiliam pinigų kiekiui, vartotojas kitoms prekėms ar paslaugoms galėtų išleisti mažiau, o tai skatintų jų mažėjimą.
Dabar pinigų kiekis mažėja, ECB padidinus bazines palūkanų normas ir nutraukus kiekybinio skatinimo politiką. Dėl to dalis vartotojų gali išleisti netgi mažiau, negu prieš tai. O būtent dėl nutraukto pinigų „spausdinimo“ matome ir infliacijos lėtėjimą.