2013 05 25 /13:43

Bedarbių rojaus pabaiga: pašalpas imti iki šiol apsimokėjo labiau nei dirbti, bet nuo birželio 1-osios bus kitaip

Visą dieną guli ant sofutės, žiūri televizorių, valgai ir dar alaus įstengi nusipirkti. Tokį rojų Lietuva buvo sukūrusi beveik 100 tūkst. ilgalaikių bedarbių.
Darbo birža
Mažindama pašalpas ilgalaikiams bedarbiams valdžia tikisi, kad jie atgaus norą dirbti. / Šarūno Mažeikos/BFL nuotr.

Jie nedirba ilgiau nei metus, neretai darbo ir visai neieško. Ne dėl to, kad negalėtų, bet todėl, kad moka skaičiuoti. Net ir padidinus minimalų mėnesio atlyginimą, pašalpas imti Lietuvoje iki šiol apsimokėjo labiau nei dirbti. Valstybė pagaliau atsitokėjo ir bandys tinginius vėl priversti pakrutėti.

Pabandė išgyventi

Bedarbiams mokama socialinė pašalpa Lietuvoje nėra didelė. Ji siekia vos 350 litų – už tokią sumą išgyventi mėnesį praktiškai neįmanoma. Todėl, be šios pašalpos, bedarbiams valstybė sukūrė papildomų paslaugų paketą: kompensacijas už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, maisto ir drabužių davinius. Turintys vaikų dar gauna papildomas išmokas jiems išlaikyti, bedarbiams sudarytos galimybės atžalas nemokamai leisti į darželius, jų vaikams garantuotas nemokamas maitinimas mokyklose, prieš kiekvienus mokslo metus galima gauti papildomų išmokų mokyklinėms prekėms įsigyti.

Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris mėnesį gyventų tik iš valstybės skiriamos socialinės pašalpos, maksimaliai siekiančios 350 litų. Sako A.Bajorienė.

Dėl to dirbantys už minimalią algą ir nedirbantys Lietuvoje per mėnesį gauna beveik vienodas pajamas.

„Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris mėnesį gyventų tik iš valstybės skiriamos socialinės pašalpos, maksimaliai siekiančios 350 litų“, – pripažįsta socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Angelė Bajorienė.

Šias pašalpas skirstanti Kėdainių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Jūratė Blinstrubaitė pati pabandė mėnesį išgyventi tik iš 350 litų per mėnesį.

„Padalinau pinigus po lygiai kiekvienai dienai – apytiksliai po dešimt litų, bet vis tiek likus keturioms dienoms iki mėnesio pabaigos valgiau tik sintetinius makaronus su karštu vandeniu. Visą mėnesį skaičiavau kiekvieną centą. Jei vieną dieną nusipirkdavau kauliukų sriubai, tai kitą negalėjau išleisti nė cento. Be to, dar būčiau likusi skolinga už dujas ir už elektrą, nes to nekompensuoja valstybė. Tai kyla klausimas, ar žmonės tikrai realiai gali išgyventi už 350 litų be papildomų nelegalių pajamų?“ – retoriškai klausia specialistė.

Po tyrimo moteris galutinai suprato: dauguma socialiai remtinų žmonių iš tiesų dirba nelegaliai, o norint išmušti veltėdžių mentalitetą pašalpas tiems, kurie sukčiauja, reikia karpyti be jokio pasigailėjimo.

„Jie tikrai turi papildomų pajamų ir jas slepia“, – įsitikinusi J.Blinstrubaitė.

Skirtumas – 100-400 litų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apskaičiavimais, dar pernai, prieš padidinant minimalią mėnesio algą, ją uždirbantys žmonės ir bedarbiai realiai gaudavo vienodas pajamas. Šiuo metu dirbančiųjų padėtis šiek tiek pagerėjo, tačiau ne taip, kad nebebūtų verta nedirbti.

„Gal kelių šimtų skirtumas ir yra, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus, kuris dirba už minimalią ar truputį didesnę algą, kasdien turi eiti į darbą, turi pirkti drabužius, avalynę, neštis maisto į darbą. Jis namuose nesėdi ir negali dienai išsivirti puodo košės bei ją suvalgyti bežiūrėdamas televizorių. Dirbantis žmogus dar yra atsakingas už tai, ką dirba. O čia nieko – gauni pinigus ir sėdi visą dieną ant sofos“, – lygina J.Blinstrubaitė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apskaičiavimai rodo, kad už minimalią algą dirbantis viengungis su kompensacijomis už šildymą ir karštą vandenį vidutiniškai per mėnesį gauna 1131 litą pajamų.

Tuo tarpu nedirbantis, suskaičiavus socialinę pašalpą ir jo gaunamas kompensacijas už šildymą, šaltą ir karštą vandenį, per mėnesį vidutiniškai gauna 781 litą pajamų. Žinoma, kompensacijoms skirti pinigai tiesiogiai nepasiekia gavėjo, tačiau jo išlaidas gerokai sumažina.

Po dvylikos mėnesių socialinė pašalpa darbingiems asmenims bus mažinama 20 proc., po dvejų metų – 30 proc., po trejų metų – 40 procentų.

Dar labiau apsimoka nedirbti tiems, kurie turi vaikų. Palyginus vieno žmogaus, auginančio du vaikus ir dirbančio už minimumą, bei bedarbio asmens vidutines pajamas paaiškėja, kad už minimalią algą dirbantis žmogus vidutiniškai gauna 1543 litus realių pajamų, o bedarbis – 1408 litus. Vien iš pašalpų tokia šeima susirenka 788 litus.

Lyginant daugiavaikių šeimų pajamas, matyti, kad už minimalų atlyginimą dirbančių ir tris ar penkis vaikus auginančių tėvų pajamos nuo tiek pat vaikų turinčių, bet nedirbančių taip pat skiriasi vos keliais šimtais litų. Tačiau jei daugiavaikėje šeimoje dirba vienas asmuo, ši šeima gauna vos 200 litų mažiau pajamų nei ta,  kurioje abu tėvai dirba.

Skurdo spąstai

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė sukūrė labai blogą pavyzdį: „Tai vadinama skurdo spąstais, kai valstybė įsipareigoja bedarbiams užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį, tačiau pamiršta, kad iš darbo žmonės gauna beveik tą patį. Žmonės pamato, kad finansiškai nebeapsimoka dirbti.“

Kita vertus, laimėdami ekonomiškai, bedarbiai, anot profesoriaus, pralaimi kitose srityse. Paprastai jų savivertė būna menkesnė, socialiniai įgūdžiai prastesni, o kelerius metus nedirbus nusprendusiems susirasti darbą kyla problemų, nes darbdaviai neigiamai žiūri į kelerių metų trukmės nedarbo stažą gyvenimo aprašyme.  

„Latvija, Lenkija, Slovakija, Bulgarija, kur minimalus darbo užmokestis yra mažas, taip pat patiria tokių problemų, kai dirbančių nekvalifikuotą darbą ir išvis nedirbančių pajamos beveik nesiskiria“, – nurodo B.Gruževskis.

Pasak eksperto, verslininkai ir valstybės sektorius turėtų galvoti, kaip pamatuotai didinti algas.

„Problema ta, kad pas mus smunkant ekonomikai algos labai greitai mažinamos, bet labai retai didinamos, kai gamyba auga. Tai turėtų būti susiję dalykai. Reikia gerbti savo darbuotojus, nes matydami, kad įmonei sekasi gerai, o jų algos neauga, darbuotojai jaučia nepasitenkinimą, mažiau stengiasi, praranda pasitikėjimą vadovais, todėl visi pralaimi“, – sako profesorius.

Vidutiniškai senosiose ES šalyse minimalus atlyginimas yra 2–3 kartus didesnis nei minimalus gyvenimo lygis, kurį kiekvienam gyventojui per pašalpas užtikrina valstybė.

Ilgai tingėti nebeleis

B.Gruževskis viliasi, kad vartus į bedarbių rojų turėtų bent priverti praėjusią savaitę Seimo priimtos įstatymų pataisos, pagal kurias nuo birželio 1-osios maksimalaus dydžio – 350 litų pašalpą žmonės galės gauti ne trejus metus, kaip buvo iki šiol, o ne ilgiau kaip metus. Po to kasmet pašalpa vis mažės.

Po dvylikos mėnesių socialinė pašalpa darbingiems asmenims bus mažinama 20 proc., po dvejų metų – 30 proc., po trejų metų – 40 procentų. Penktus metus maksimali socialinė pašalpa bus braukiama perpus.

Jei asmuo nedirbs daugiau kaip penkerius metus, pašalpa bus mokama tik už nepilnamečius vaikus.

Tuo tarpu tie, kurie nuspręs po ilgo nedarbo susirasti darbą, bus skatinami. Dar pusmetį jie galės gauti ir darbo užmokestį, ir socialinę pašalpą.

Nežiniukų ministerija

Tiesa, kiek žmonių nuo birželio 1 dienos neteks visos ar dalies socialinės pašalpos, įstatymo pataisas rengusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neskaičiavo. Taip pat nesuskaičiuota, kaip socialinių pašalpų mažinimas atsilieps valstybės biudžetui.

„Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos, kuria mažinamas socialinės pašalpos mokėjimas ilgalaikiams bedarbiams, pagrindinis tikslas – ne lėšų taupymas ir nedarbo mažinimas, o nepasiturinčių gyventojų ilgalaikės priklausomybės nuo piniginės socialinės paramos mažinimas, integracijos į darbo rinką skatinimas ir piktnaudžiavimo pinigine socialine parama galimybių sumažinimas. Todėl skaičiavimų apie sutaupymus ir nedarbo mažėjimą dėl minėtos nuostatos taikymo negalime pateikti“, – teigiama ministerijos atsakyme „15min”.

Pašalpas turėjo užsidirbti

Istorikas Norbertas Černiauskas, tyręs nedarbo problemas tarpukariu, teigia, kad Lietuvoje tinginystės įpročiai atsirado sovietų okupacijos metais – tada, kai visi formaliai turėjo darbą, bet daugiau imitavo dirbantys, nei stengėsi dirbti ir uždirbti.

Tuo tarpu praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, bedarbių, pasak istoriko, Lietuvoje buvo vos apie 10 tūkst. Nebuvo ir reglamentuotų valstybės teikiamų pašalpų darbo neturintiems asmenims.

Finansinės paramos gyventojams klausimus spręsdavo savivaldybės, atsižvelgdamos į konkretaus žmogaus padėtį. Išmokos buvo vienkartinės ir siekdavo nuo 1 iki 50 litų. Vidutinė mėnesio alga tuo metu buvo maždaug 100 litų, o minimali alga nebuvo reglamentuota.

„Dažniausiai vienkartinės pašalpos siekdavo 1–15 litų. Tik išskirtiniais atvejais skirdavo didesnes. Prašydami pašalpos žmonės turėjo tiksliai nurodyti, kodėl jos prašo. Dažniausios priežastys būdavo ligos, nesumokėta nuoma už būstą, vaikų poreikiai. Be to, beveik visi prašantieji pašalpos pirmiausia prašydavo darbo. Buvo toks suvokimas, kad būdamas sveikas, turėdamas rankas ir kojas, turi dirbti“, – primena N.Černiauskas.

Vėliau parama bedarbiams buvo teikiama per valstybinę viešųjų darbų sistemą. Tuomet buvo nustatyta, kad viešuosius darbus dirbantys žmonės negali uždirbti daugiau nei 80 proc. įprastos darbininko algos.

„Viešieji darbai buvo traktuojami kaip draudimas nuo nedarbo. Tam, kad juos gautų, žmonės turėdavo teikti prašymus, tada būdavo akylai tikrinami, ar neturi kitų pajamų. Pavyzdžiui, jei rasdavo, kad žmogus turi du hektarus žemės, jam neduodavo jokių darbų ir siūlydavo pačiam eiti ūkininkauti“, – pasakojo N.Černiauskas.

Viešųjų darbų programoje dalyvaujantys asmenys gaudavo atlygį ne už dienas ar valandas, o už atliktus darbus. Dirbti būdavo siūloma ne tik prižiūrint švarą miestuose ir miesteliuose, kertant miškus, bet ir akmenimis grindžiant gatves, statant visuomeninės paskirties pastatus. Daugiausia viešiesiems darbams buvo kviečiami vyrai, nors būta ir moterų.

Bedarbiai, prašantys leisti dalyvauti viešųjų darbų programoje, buvo skirstomi į tris kategorijas, pagal skurdo lygį ir šeimos padėtį.

„Jei turėjai bent truputį turto, geriausiu atveju galėjai pakliūti į trečią kategoriją ir gauti darbo trims dienoms per savaitę. Jei turėjai ūkinės paskirties žemės ir buvai viengungis ar neturėjai vaikų, pakliūti į viešųjų darbų programą buvo neįmanoma“, – aiškina istorikas.

Taip pat būdavo atsižvelgiama, ar žmogus neturi galimybių grįžti dirbti į kaimą, nes žmonės iš provincijos tuo metu gausiai traukdavo į miestus ir, negavę darbo, siekdavo būti pripažinti bedarbiais.

`eimos sudėtis ir teikiama parama
Šeimos sudėtis ir teikiama parama

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos