– Krizės metu žmonės nustoja tikėti finansų rinkomis, nebepasitiki bankais. Kaip tai paveikė „Saxo Bank“?
– Mes esame tokioje jurisdikcijoje, kuri, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra nepavojinga. Už Danijos ribų neužsiimame tradicine bankine veikla. Tačiau bankų sektorius iš tiesų dabar išgyvena pasitikėjimo krizę.
 |
| saxoworld.com nuotr./Larsas Christensenas |
– Jei Kipre bus karpomi indėliai, kaip tai atsilieps jūsų verslui?
– Mes neturime rizikų, susijusių su Kipru. Mes turime atstovybę Kipre, bet neturime Kipre pinigų. Kipro padėtis mums gali padaryti netiesioginės įtakos. Taip, kaip mes dirbame Skandinavijoje, Šveicarijoje, Singapūre – regionuose, į kuriuos žmonės ir gali perkelti savo lėšas iš Kipro.
Jeigu pareišktas ketinimas (apmokestinti indėlius) bus realizuotas, jis išgąsdins visos Europos žmones: kas užtikrins, kai tai nepasikartos kitose šalyse, kurioms reikalinga finansinė parama? Kol kas sunku prognozuoti, kokie konkrečiai bus to padariniai, tačiau vienareikšmiškai padarys didelės žalos silpnoms Europos ekonomikoms ir pačiai valiutai. Bet, tiesą sakant, pastaruosius kelerius metus panašūs – blogi – sprendimai buvo priimami pakartotinai.
– Ką turite omenyje?
– Reali problema yra pats euras. Šita valiuta yra neteisingai sukonstruota. Dėl to ji gimdo vis naujas problemas ir visi sprendimai yra tik laikini. Tokių sprendimų buvo daug. Pavyzdžiui, kiekybinio skatinimo programa. Tai kenkia pasitikėjimui euru, Europos vertybinių popierių rinkomis. Finansų sistemos gerovės pagrindas yra pasitikėjimas. Ir, jeigu abejojama pačia valiuta, galima laukti rimtų pasekmių.
– Kur slypi struktūrinė euro klaida?
– Klaida labai paprasta. Jeigu daugelyje šalių yra ta pati valiuta, vadinasi, joms galioja ir vienoda palūkanų norma. Tačiau ji galioja skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, vadinasi, kažkuriai šaliai tai bus didelė palūkanų norma, kažkuriai – mažesnė, nei reikalauja esama ekonominė situacija. Tai pirma itin didelė problema: jūs negalite kontroliuoti ekonominės situacijos. Antra problema – jūs neturite vienos skolų garantijos sistemos: Graikija pati garantuoja už savo obligacijas, Ispanija – taip pat pati. Žinoma, problema ir ta, kad šalys yra finansiškai drausmingos tik iki įstojimo į bendrą valiutos zoną, o vėliau jau nesilaiko drausmės.
Jeigu skiriasi valstybių ekonominė situacija ir skirtingai auga produktyvumas, neilgai trukus paaiškės, kad kai kurių šalių konkurencingumas yra kur kas mažesnis nei kitų ir joms savo produktus ir paslaugas parduoti bus kur kas sunkiau.
Akivaizdu, kad susiklostė būtent tokia situacija – Vokietija dirba kur kas efektyviau nei Graikija ar kitos šalys. Skirtumai yra milžiniški. Anksčiau valiutos devalvacija leisdavo susigrąžinti konkurencingumą. Dabar lieka tik vidinės devalvacijos galimybė. Tai reiškia staigų darbo užmokesčio kritimą, mažesnes valdžios sektoriaus išlaidas. Tai lemia socialinį nestabilumą. To liudytojais mes jau buvome. Vienintelė išeitis – turtingoms valstybėms gelbėti silpnąsias.
Ir net jei turtingos šalys sutinka padėti, skurstančiosioms, kurios anksčiau buvo itin svarbios ekonomikos, pastarosios tampa antrarūšėmis. Euras – netinkamas būdas susieti daug didelių ir skirtingų ekonomikų ir kultūrų, ir tolesnis situacijos blogėjimas – tik laiko klausimas.
– Vadinasi, euro įvedimas apskritai buvo prasta idėja?
– Taip. Kai Danijoje vyko referendumas dėl įstojimo į ES, mus tikino, kad kalba eina apie laisvą prekybą, barjerų griovimą, žmonių, prekių, paslaugų laisvą judėjimą. Mums buvo aiškinama, kad dėl to nereikės atsisakyti savo suvereniteto. Bet viskas vyksta priešingai. Šiandien sunku organizuoti verslą – reikia atsižvelgti į visus Europos Sąjungos reikalavimus. Gerai, kad mano šalis neprisijungė prie euro zonos: 17 valstybių, priklausančių euro zonai, dabar yra bėdoje, kitos Europos Sąjungos šalys jaučiasi geriau, nei euro zonos narės.
– Kas gali nutraukti šią blogų sprendimų seriją ir lemti ekonomikos atsigavimą?
– Man regis, tam reikia labia daug laiko. Bent jau Europai. Gali būti, kad Europa bus marginalizuota, jos problemos neišplis, tačiau tą sunku įsivaizduoti. Manau, kad Europos krizė truks dar dešimt ar dvidešimt metų. Kuo greičiau Europa atsisakys euro, tuo greičiau baigsis ir jos krizė.
Jei euro problema nebus išspręsta, bus tik blogiau. Euras turi nustoti egzistuoti. Aišku, negalima pasakyti, kad iš karto bus geriau – sunkumų liks, gali atsirasti ir naujų, tačiau aišku, kad jie greitai išnyks.
– Tai panašu į didžiąją depresiją.
– Aš rimtai susirūpinęs dėl euro zonos. Pasižiūrėkite į XX amžiaus Argentiną – jos ekonomika buvo viena didžiausių pagal BVP vienam gyventojui. Bet ilgą laiką vykdyta politika sukėlė ekonominę griūtį.
Manau, kad mes tapsime rimtų permainų liudininkais. Gali būti, kad kai kurios Pietų Europos šalys pernelyg priprato prie turtingųjų ir galvoja, kad joms jau nebūtina dirbti, naudoti intelektą siekiant išlikti turtingomis. Ir dabar kitoms šalims atėjo laikas elgtis racionaliai ir stengtis atrodyti patraukliai siekiant pritraukti lėšų iš užsienio. Tai – natūralus procesas.
– Kaip tai paveiks investicijas? Ar jūsų verslas nukentės?
– Ne. Netgi ir kenčiančiose ekonomikose (Argentinoje, Japonijoje) buvo įmonių, kurioms pavykdavo gauti pelno. Visada yra galimybė kautis už save. Europoje liks pinigų, net jeigu ji ir nustos augusi. Aišku, galima prognozuoti, kad investicijų smarkiai sumažės.
Mes svarstėme šią riziką, todėl dirbame įvairiuose regionuose. Ko gero didžiausi mūsų tikslai yra Singapūre. Mums labai patinka Rytų Europa ir Pietų Amerika. Pernai atidarėme atstovybę Pietų Afrikoje. Dėl to aš nesu susirūpinęs „Saxo bank“ ateitimi. Aš susirūpinęs tų šalių ateitimi, kurias mes mylime.
