Vilniaus regiono BVP vienam gyventojui 2007 m. sudarė 157 proc. šalies vidurkio, tuo tarpu 2009 m. − 153 proc. Atvirkščiai, paskutiniame pagal ekonominį potencialą Tauragės regione atsilikimas sumažėjo nuo 45 proc. iki 49 proc. šalies vidurkio. Atitinkamai BVP vienam gyventojui atotrūkis ekonomiškai pajėgiausioje ir silpniausioje Lietuvos apskrityje 2007 m. pasiekė 3,5 karto, o praėjusiais metais smuktelėjo iki 3,1 karto. Tiesa, prieš penkiolika metų šis netolygumo koeficientas buvo mažesnis negu 2 kartai.
Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, tokia Vilniaus ir kitų apskričių skirtumų išsitrynimo tendencija gali būti trumpalaikė. Kaip rodo pastarojo dešimtmečio patirtis, regioniniai netolygumai ypač išryškėjo 2004-2007 m., t.y. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. „Nors viena iš Europos Sąjungos finansinės paramos priedermių yra didžiųjų miestų ir provincijos atotrūkio mažinimas, atsitiko atvirkščiai − Vilnius bei kiti didmiesčiai buvo pirmieji prie struktūrinių fondų stalo“, − teigė ekonomistas. Teritoriniams skirtumams mažinti Lietuvoje skirta Sanglaudos skatinimo veiksmų programa pagal mastą neprilygo kitoms paramos programoms.
G. Nausėdos nuomone, šios problemos nereikėtų aiškinti vien tik neproporcingu ES fondų paskirstymu. Ekonominės gerovės metais didieji miestai „susiurbia“ ir privačias investicijas, kadangi jie turi kur kas labiau išplėtotą verslo infrastruktūrą, suteikia didesnį kvalifikuotos darbo jėgos pasirinkimą. Pavyzdžiui, 2007 m. materialinių investicijų vienam gyventojui dydis Vilniaus apskrityje beveik pasiekė 15 tūkst. litų ribą, tuo tarpu Panevėžio, Marijampolės, Tauragės, Utenos, Šiaulių, Alytaus apskritys turėjo tenkintis 3-5 kartais mažesne suma.
Anot G. Nausėdos, daugeliu atvejų užsienio investuotojai net nesivargindavo tirti verslo aplinkos provincijoje, kadangi priimdavo sprendimus dar būdami sostinėje. Ekonominei situacijai pasitaisius, panaši investicijų praktika gali vėl sugrįžti.
Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis pirmąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su paskutiniuoju 2008 m. ketvirčiu, labiausiai sumažėjo Telšių apskrityje – 17,8 proc., tuo tarpu vidutiniškai šalyje – 12,4 proc. Beje, Telšių apskrityje 2009 m., palyginti su 2007 m., smarkiausiai ūgtelėjo nedarbo lygis – 13,0 proc. punktų (visoje šalyje – 9,4 proc. punkto). Atsižvelgiant į tai, kad esminę Telšių apskrities verslo dalį sudaro įmonė „PKN Orlen“, natūralu ieškoti tokio reiškinio priežasčių būtent joje. Siekdama efektyvinti gamybą, bendrovė įgyvendino restruktūrizaciją ir atsisakė dosniau apmokamų, tačiau verslo procesui gyvybiškai nebūtinų darbo vietų. „Atleidus dalį darbuotojų, santykinai mažoje Telšių apskrityje susiformavo samdomajam darbui itin nepalankus darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykis, todėl tokia atlyginimų „defliacija“ buvo užprogramuota“, − sakė G. Nausėda.
Ekonomisto nuomone, naivu tikėtis, kad artimiausiais metais regioninė diferenciacija toliau silpnės, nes jau minėtieji natūralūs dėsningumai pranašauja ką kita. Šiuo požiūriu, galėtų pasitarnauti kryptinga ir ryškią teritorinę dimensiją turinti ES fondų panaudojimo politika. „Tokios politikos viešai pasigedome jau prieš 4-5 metus, tačiau ji tebėra siekiamybė, o ne realybė ir šiandien“, − konstatavo G. Nausėda. Pasak jo, net į pranašaujamą Visagino atominės elektrinės statybos projekto žlugimą reikėtų žvelgti ne tik per energetinės nepriklausomybės, bet ir regiono plėtros prizmę.
