Pasijaučia didžiausiame skurde
K.Šliogeris išsakė savo nuomonę apie dabartines pensijas – jį patį, gyvenantį šeimoje, pensija tenkina.
Vis dėlto senjoras žinantis žmonių, kurie to paties pasakyti negalėtų.
„Yra žmonių, gyvenančių miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ir kitur, iš labai mažos pensijos. Jie gyvena šeimoje ir įvyksta tokie faktai: Anapilin išeina vyras ar žmona. Šeimoje lieka viena moteris arba vienas vyras ir šalia vienas-du-trys vaikai, klausimas, ar tą pilietį tenkina šitos pensijos? Jie pasijaučia didžiausiame skurde“, – atviravo K.Šliogeris.
Ateityje turėsime problemų
Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta, kreipdamasis į senjorus, aiškino, kad pensijų klausimas – vienas iš svarbiausių strateginių ekonominių klausimų, nes jas gauna didelė visuomenės dalis.
„Galiausiai visi mes būsime pensininkai ir nuo to, kokia bus pensijų sistema, priklausys, kokia bus gyventojų gerovė, koks bus pasitikėjimas valstybės institucijomis. Pensijų pakeitimo norma, santykis tarp vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo yra taip pat labai svarbus gerovės rodiklis. Jis tiesiogiai lemia pensininkų būklę, jų galimybes oriai gyventi ir lygiai taip pat lemia šalies ekonomikos augimą.
Jei mūsų senjorai turi pakankamai lėšų, jie vartoja ir stumia mūsų ekonomiką į priekį. Jei pažiūrėtume ilgesnę perspektyvą, per 20 metų, vidutinės pensijos išaugo beveik penkis kartus. Pensininkų perkamoji galia išaugo. Panašiai augo ir vidutinis atlyginimas. Vidutinis darbo užmokestis šįmet turėtų augti dešimt, kitąmet – apie 9 proc.“, – kalbėjo S.Krėpšta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ministrė M.Navickienė pasakė, kada pensininkams tikėtis didesnių pensijų
Didžiausi iššūkiai dar tik laukia
Vis dėlto pensijų sistemai daugiausiai iššūkių kils po 10–20 metų.
„Pensijų sistema labai priklauso nuo demografinių tendencijų. Turime senjorus ir mokesčių mokėtojus ir tiek, kiek „Sodros“ mokesčių pavyksta surinkti per einamuosius metus, tiek mes jų galime perskirstyti senjorams. Žvelgiant 10–20 metų į priekį perspektyvos nėra džiuginančios. Mažėja gimstamumas. Jei neturėsime papildomos imigracijos, susidursime su iššūkiais. Tai lems, kad darbo rinkoje bus vis mažiau žmonių, o senjorų, išėjusių iš darbo rinkos, bus daugiau ir bus iššūkis kaip užtikrinti tą patį pragyvenimo lygį“, – akcentavo S.Krėpšta.
Pasak jo, reikia strateginių sprendimų, kurie leistų išlaikyti geresnes pensijas ateityje.
M.Navickienė tęsdama teigė, kad kitos šalys „pensijas didinasi, turėdamos papildomą kaupimą“.
„Jaunesni žmonės tiesiog priima sprendimą kaupti senatvei. Tos sukauptos lėšos garantuoja žmonėms didesnę pensiją.
Dabar matome diskusijų, ar kaupimas reikalingas išvis. Turėsime Seime dėl to susitarti. Bet apie tai galvoti mums reikia. Tos valstybės, kuriose žmonės atsideda pensijai, jos turi didesnę pakeitimo normą. Greičiau galėtume pasiekti 70 proc. normą, jei jaunesni žmonės nuspręstų atsidėti senatvei“, – teigė ministrė.
Turėtų įsitraukti darbdaviai
S.Krėpšta pridėjo, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių yra kaupiamosios pensijos (Lietuvoje tai vadinama antrąja pensijų pakopa).
„Žmonės visą savo darbingą laikotarpį 3–5 proc. nuo savo atlyginimo deda į fondą ir išėję į pensiją prisiduria reikšmingas sumas – 20–40 proc. savo „Sodros“ pensijos. Taip jie užsitikrina didesnes pajamas. Bėda ta, kad sprendimai, kuriuos priimame dėl pensijų, pasimato po 10–30 metų. Labai inertiška sistema. Lietuvoje kaupimas veikia nuo 2004 m. Iki šiol jis buvo ne kartą keistas, buvo finansinių krizių ir, deja, tų lėšų nėra sukaupta tiek daug. Kita vertus, žmonės, kurie Lietuvoje kaupia nuolatos, jie kaupia sistemoje, kuri šiuo metu galioja, ir jiems tai leis prie „Sodros“ pensijos prisidurti 20–30 proc. papildomai, tai pavyzdžiui prie 600 eurų – 250 eurų. 850 eurų atrodo geriau, bet kad tai įvyktų reikia kaupti 20–30 metų. Žvelgiant į ateitį, kaupimas turėtų likti, bet klausimas, kaip jį sureguliuoti“, – senjorams dėstė S.Krėpšta.
Jis pridėjo, kad Švedijoje, Olandijoje pensijų kaupimo sistema veikia, tačiau jose aktyviai dalyvauja ir darbdaviai.
„Lietuvoje darbdavių indėlio į kaupimo sistemą pasigendama. Tai neišnaudotas rezervas“, – mano S.Krėpšta.
Jo teigimu, galima kelti klausimą ir dėl kaupimo senatvei reikalingumo, tačiau jį naikinant, reikia nusimatyti alternatyvą, kuri leistų užtikrinti didesnes pensijas ateityje.
M.Navickienė pridėjo, kad Lietuvoje jau buvo padidintos pensijos „rezervo sąskaita“, o kitąmet biudžeto deficitas buvo didžiausias šalies istorijoje.
„Sprendimai kainuoja. Mes turime skaičiuoti ne vieną kadenciją ir galvoti, kas būtų, jei prireiktų amortizuoti kažkokį laikotarpį. Tai gali būti, tarkime, tamsiausia valanda, kaip dabar yra Ukrainoje, kai staiga viskas pasikeičia, arba ilgalaike prasme, jeigu yra demografinis spaudimas didesnis, nei gali pasivyti mūsų darbo užmokestis. Tada gali reikėti išlaikyti tokį patį pensijų augimo tempą, kokį turime dabar. Gali reikėti panaudoti dalį biudžeto lėšų, kad pensijos nuosekliai toliau augtų“, – kalbėjo M.Navickienė.
Kiek to rezervo reikia, ji teigė paliekanti spręsti Finansų ministerijai ir Lietuvos bankui.
