Senjorė neslepia – jei ne 10 metų griežto taupymo, šiandien ji negalėtų išgyventi.
Senolė kiekvieną mėnesį dalį savo gaunamo atlyginimo atsidėdavo. Sumos buvo nedidelės, tačiau per ilgesnį laiką susidarė apvali suma. Dešimtmetį kauptos lėšos dabar jai leidžia patenkinti bent minimalius poreikius, nes kiek daugiau nei 200 eurų gaunamos pensijos neužtenka. Ypač tada, kai sušlubuoja sveikata ar kai atkeliauja mokesčių už komunalines paslaugas lapeliai.
„Esu ekonomistė, todėl anksti supratau šią grėsmę. Supratau, kad turiu taupyti, kad vėliau turėčiau santaupų ir galėčiau be didelio vargo ir rūpesčio pragyventi, – pokalbį pradeda Angelė. – Dėl sveikatos turiu atidžiai rinktis maisto produktus, o dar vaistai labai brangūs."
Kuo toliau – tuo daugiau vaistų
Vis tik, ir turint santaupų, rūpesčių netrūksta. Angelę šiandien labiausiai šokiruoja maisto produktų kainos. „Kiek prisimenu, kokios kainos buvo litais, tai dabar panašiai – eurais. Vaistai – taip pat. Tai yra baisu. Jei gyvenčiau tik iš pensijos, net paskaityt ko nors negalėčiau nusipirkti“, – kalbėjo pensininkė.
Angelė retai gali pasimėgauti kokiomis nors pramogomis ar kultūriniais renginiais – po stuburo traumos ji sunkiai vaikšto. „Nežinau, ar pensininkai kur nors nueina apskritai. Nebent štai tokiu laiku pasidžiaugia gamta“, – svarsto pašnekovė.
Angelę liūdina tai, kad brangiai mokėdama už vaistus ji nėra tikra, ar jie padės. „Prie kiekvieno vaisto prirašoma, kad vienus organus gydo, o kitus – gadina. Ilgiau juos panaudojus išryškėja rezultatai: prisideda dar daugiau ligų ir reikia dar daugiau vaistų. O specialisto, kuris rastų išeitį iš tokios padėties – nėra“, – pasakojo Angelė.
Kartą ją aplankęs gydytojas nusistebėjo, kiek vaistų dėžučių pridėliota pensininkės namuose – net baisu išrašyti ką nors naujo, nežinia, kaip jis sureaguos su jau naudojamais vaistais. Dar ir šiandien pensininkė svarsto, ar šiuos vaistus reikėtų išmesti, ar pasilikti.
Poliklinikos pasiūlymas: sutaisyti negalime, galime tik ištraukti
Kadangi senjorė sunkiai vaikšto, anksčiau gydytojas ją lankydavo namuose. Tačiau pagal paskutinius įstatymų pakeitimus, tokia praktika panaikinta. Dabar Angelei reikėtų vykti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, susitvarkyti daug įvairių dokumentų, kad vėl galėtų sulaukti gydytojo namuose.
„Į polikliniką einu retai. Geriau iš bibliotekos pasiimu literatūros apie gydymosi būdus, sveiką gyvenseną, vaistus. Stengiuosi gydytis vaistažolėmis. Man tik kartą per metus atsiunčia seselę, kad padarytų reikiamus tyrimus“, – pasakoja Angelė.
Pensininkė turi dar vieną bėdą – jai reikėtų susiprotezuoti dantis, tačiau poliklinika tokios paslaugos neteikia.
„Sako: eik pas privatų gydytoją ir vėliau per 2-3 metus neva grąžins pinigus už protezavimą. Na, iš kur tas pensininkas gali turėti tų pinigų? Aišku, visi galvoja, kad pensijoje tik košėm maitiniesi, bet, žinote, norisi gi kartais ir kokio vaisiaus paragauti“, – sako Angelė.
Vis tik, senjorė, turėdama santaupų, pasiryžo apsilankyti pas privatų gydytoją, tačiau problema vis tiek liko neišspręsta: privatininkas, kaip Angelė jį vadina, rekomendavo pirmiausia susitaisyti esamus dantis poliklinikoje.
„Ėjau į polikliniką kelis kartus, bet dantų nesutaisė. Sakė: per daug laiko užtruks jums taisyti, galime tik ištraukti. Sakau: na, atsiprašau, protezuotojas sakė, kad reikia sutaisyti. Juk paskui nebus net prie ko tos plokštelės pritvirtinti viską ištraukus! Žodžiu, su senu žmogum nesiskaitoma. Dirbai dirbai, užsidirbai tą pensiją, o dabar nei pavalgysi, nei pasigydysi. Na ką, ir nereikia nieko valgyti, kai visus dantis ištraukia“, – netekusi kantrybės ironizavo Angelė.
Svarsto apie senelių namus
Šiuo metu ji maitinasi tik avižų ir grikių košėmis, jas geriausiu atveju pasiskanina tarkuotu obuoliu. Apie mėsą, kepsnius ar kitą kietesnį maistą nėra net ko svajoti.
Pensininkė šiuo metu vis dar svarsto, galbūt kurioje nors poliklinikoje dantis jai sutaisys. Vis tik ji baiminasi keliauti didelius atstumus, nes juda lėtai, kartą jos vos nepartrenkė automobilis.
„Senatvė liūdna. Svarstau, kad gal reikėtų persikelti į senelių namus. Gal ten būtų geriau? Bet girdėjau, jog dabar gydytojų senelių namuose nėra“, – svarsto viena bute Vilniuje gyvenanti Angelė. Sostinėje pašnekovė praleido visą gyvenimą: sako mačiusi, kaip iškilo Žirmūnų ir kiti gyvenamieji rajonai. Tačiau dabar be didelės nostalgijos persikraustytų į senelių namus, nes vienai gyventi tampa per sunku.
Pensininkė dalyvauja iniciatyvoje „Sidabrinė linija“ – ši nemokama paslauga padeda vyresnio amžiaus žmonėms rasti „telefoninį draugą“, kuris reguliariai paskambina pasiteirauti, kaip sekasi, paklausti, ar reikia kokios nors pagalbos. Šiuo metu Angelė labiausiai norėtų pabendrauti su žaliavalgiais – įvairių sveiko gyvenimo būdų ieškančiai pensininkei labai įdomu, kaip šie žmonės maitinasi.