Vaikai išmoksta labai greitai
Vasarą sūnus su žmona Galinai paliko prižiūrėti anūkę, taigi – atvežė jai ir kompiuterį. Kaipgi vaikas be kompiuterio, nusijuokia pašnekovė. „Iš tiesų jai tada buvo septyneri, o ji mokėjo kompiuteriu, atrodo, padaryti visiškai viską, kas tik įmanoma“, – pasakojo Vilniaus soduose gyvenanti garbaus amžiaus moteris.
Anūkę nuvyti nuo kompiuterio iš tiesų būdavo labai sunku, prisimena moteris, vis kviesdavau ją tai uogų rinkti, tai ko, o ji kaip užsispyrusi – niekas neįdomu. „Kartą norėdama ją prablaškyti ar šiaip juokaudama tiesiog pasakiau, išmokyk ir mane ką nors daryti su kompiuteriu“, – prisiminė Galina.
Kaip įjungti ir išjungti, ką spausti, užsirašydavau ant popieriaus. Kai iššokdavo kokia lentelė, vis kviesdavau anūkę.
Septynmetė į tai sureagavo itin palankiai, teigė moteris, ir pradėjo močiutei aiškinti, kaip reikia įjungti kompiuterį, kaip išjungti. „Aš nieko neprisiminiau nei iš pirmo, nei iš antro karto. Kaip įjungti ir išjungti, ką spausti, užsirašydavau ant popieriaus. Kai iššokdavo kokia lentelė, vis kviesdavau anūkę. Po to pagalvojau, kam man to reikia? Ir kažkaip numojau į tai ranka“, – pasakojo moteris. Vis dėlto tai buvo ne paskutinis kartas, kai Galina pabandė susidraugauti su kompiuteriu.
Kortų žaidimas ir burbuliukai
Galina pasakoja, kad po kurio laiko anūkė ėmė žaisti tokį burbuliukų žaidimą. „Ten tokiame kvadrate yra daug spalvotų burbuliukų ir reikia paspausti ten, kur susidaro vienodos spalvos burbuliukų eilė. Atrodo, kad nesąmonė, bet labai užkabina“, – juokėsi moteris. Tai buvo pirmoji veikla, į kurią Galina įsitraukė. Iš pradžių prašydavo anūkės, kad įjungtų kompiuterį ir paliktų, vėliau jau nereikėjo ir to. Išsitraukdavo seną lapelį ir net anūkei išėjus pas drauges, pati įsijungdavo.
„Prisimenu, iškepu blynus, padarau pietus ir prisėdu. Kaimynės tai iš viso labai juokdavosi. Sakė, kad Galina jau išvis išprotėjo“, – toliau šmaikštavo moteris. Senolė pasakojo, kad po kokio mėnesio žaidimas pabodo ir paprašė anūkės parodyti kitą. „Ten pora žaidimų kortomis buvo, vienas kur dėlioti reikia pagal eiliškumą. Toks jau sunkesnis. Tai šitą jau ilgesnį laiką žaidžiau“, – prisiminė močiutė. Anūkė, pasak Galinos, pro dantį traukti pradėjo jau tada – kad močiutė lyg ir laukia, kol atsitrauks nuo kompiuterio.
Internetas – didesnis iššūkis
Paklausta, kaip pradėjo naudotis internetu, Galina pradeda nuo to – kad su žaidimais to nepalyginsi. „Aš ne visai gerai matau, tai man net su akiniais būna per mažos tos raidės. Bet dabar jau padarė, kad būtų didelės“, – komentavo moteris.
Prisimenu, iškepu blynus, padarau pietus ir prisėdu. Kaimynės tai iš viso labai juokdavosi.
Išmokti, kaip pasižiūrėti tvarkaraštį internete ar orus, pasak Galinos, tikrai reikėjo laiko. Viską vėl tekdavo rašyti ant popieriaus. „Turėjau ne vieną lapą. Ant vieno užrašyta, kaip orus pažiūrėti. Ką rinkti, ką spausti. Ant kito – kaip autobusų laiką pažiūrėti. Dar po to ir vieną parduotuvę turėjau, akcijas galėjau pažiūrėti. Bet tik ką nors paspausdavau ne taip, būna kokia lentelė iššoka ir nežinau, ką daryti, klausti reikia. Nesmagu kažkaip. Tai po to ir pora lentelių nusirašiau, kas ten parašyta, ir ką spausti“, – atviravo Galina. Vis dėlto, nors atmintis ir ne pati geriausia jau, moteris tikina, kad įpratimas daro savo – dabar tų lapelių jau nereikia. O ir dalykų, ką daro – daugiau.
Turi kompiuterį ir žaidžia fermą
Pasibaigus vasarai, kai anūkė su kompiuteriu išsikraustė atgal į miestą, Galina vėl grįžo prie televizoriaus. Bet kompiuterio norėjosi. Po poros mėnesių sūnus dukrai nupirko naują kompiuterį, o senąjį atvežė Galinai.
Anūkė netruko parodyti močiutei naują žaidimą, kurį Galina sako, tebežaidžianti ir dabar. „Ten turi fermą savo, augini viščiukus, ką nors sodini. Prižiūri. Gali kam nors ką nors padovanoti, palaistyti kaimyno daržą ar panašiai. Reikia ateiti ne vieną kartą per dieną, tai aš ir ateinu. Vakare po darbų aš taip atsipalaiduoju“, – atviravo moteris.
Pasak Galinos, kai atvažiuoja anūkė, dėl kompiuterio jau jaučiama konkurencija. „Bet anūkė ne piktai. Net pasijuokia kartais, kad jos draugių senelės tai nežaidžia žaidimų. Aš sakau, gal nepamoko“, – svarstė moteris.
Paklausta, ar norėtų išmokti kompiuteriu tvarkytis ir kitus reikalus, pavyzdžiui, mokėti už butą, Galina teigė nežinanti – sako, kad senam žmogui smagiau pinigą duoti. „Bet kai pagalvoju, gal įpročio reikalas. Va ir žaisti negalvojau.
Nežinau, gal kada ir pabandysiu“, – tikino moteris. Tačiau, pridūrė, kad ir dabar be žaidimų ir minėtų veiklų turi ir naujų lankytinų puslapių – jei reikia, pasižiūri TV programą, kulinarinių receptų, paskaito apie sodininkystės reikalus. „Galima sakyti, kad kasdien kažką naujo paskaitau ar surandu, na ir dar pažaidžiu“, – su šypsena pokalbį baigė vilnietė.
Kiekvienas norintis patobulinti savo kompiuterinio raštingumo įgūdžius ar padėti atrasti interneto galimybes pažįstamiems, giminėms, vyresnio amžiaus tėvams gali atvykti ar atvesti artimuosius į viešosios interneto prieigos taškus. Šie įsteigti ir vystomi naudojant Europos Sąjungos fondų lėšas. Pastarųjų tikslas – teikti gyventojams su kompiuteriniu raštingumu susijusias žinias ir paslaugas.
