Versle svarbu idėjas įgyvendinti greitai
Bendrovė įkurta 2012-aisiais, ir šio verslo pradžia, pasak G. Didžioko, buvo sudėtinga ir paini: buvo statoma nauja gamykla, o pagrindiniai produktai ir prekių ženklai gimė sujungus dvi verslo idėjas bei veiklas.
„Verslo kelyje buvo daug guzų ir nubrozdinimų. Per verslo istoriją, kiek atsimenu, naudojomės visomis galimomis finansinėmis paslaugomis: tiek transporto, tiek įrengimų lizingu, faktoringu. Vis tik pradėjus verslą stambiųjų bankų pasiūlymai ne visuomet atitinka smulkaus ir vidutinio verslo lūkesčius– atsakymo dėl finansavimo tekdavo palaukti, per tą laiką ir konkurentai spėja užaugti, ir tu su savo pastebėta verslo galimybe gali likti ne tik ne pirmas, gal jau net nebe penktas. Tavo unikali idėja rytoj gali dingtelti ir kažkam kitam“, – svarstė G.Didžiokas.
Jis pastebėjo, jog mažesnėje bendrovėje žmogus, su kuriuo tariesi dėl finansinių paslaugų ir yra tas, kuris priima sprendimą – finansuoti, ar ne, atsiranda geresnis bendrovės situacijos suvokimas.
Jis sako, kad verslo pradžioje tol, kol gaudavo banko atsakymą, neretai jau būdavo idėjai įgyvendinti panaudojęs nuosavas lėšas. Išplėtojus sulčių gamybą bendrovės vadovui kilo idėja pasiūlyti pirkėjams gaivios beržų sulos – tuo metu tai buvo naujovė rinkoje, beržų sula buvo prekiaujama nebent ūkininkų turguose pavasarį.
„Produkto sukūrimui, pakavimo įrenginiams, rinkodaros veiksmams vėlgi reikia didelių lėšų. Naudojomės banko suteikta paskola, bet sulos gėrimų „Sip Sap“ įvedimui į rinką, prekybos finansavimui, eksporto plėtrai to nepakako, todėl prireikė ir finansines paslaugas verslui teikiančios bendrovės „SME Finance“ paslaugų“, – sakė pašnekovas.
Jis pastebėjo, jog mažesnėje bendrovėje žmogus, su kuriuo tariesi dėl finansinių paslaugų ir yra tas, kuris priima sprendimą – finansuoti, ar ne, atsiranda geresnis bendrovės situacijos suvokimas.
Pasitaiko paradoksų – pavyzdžiui, kai lietuviški ekologiški šaltalankiai pirmiausia keliauja į Vokietiją, o vėliau grįžta į Lietuvą jau tyrelės pavidalu – ir atpigę.
„Žinoma, produktas gali ir nepasiteisinti. Bet tuomet jį reikia greitai pakeisti kitu. Niekaip į tai nereaguoti negali – turi keistis kartu“, – kalbėjo sulčių spaudimo bendrovės vadovas.
Globali ekonomika – apkeliavę pusę Europos lietuviški šaltalankiai atpinga
G.Didžiokas teigė, kad be faktoringo paslaugos maisto produktus gaminantys verslai retai išsiverčia. Faktoringas finansuoja didžiąją dalį sumos, už kurią įmonė jau pardavė prekes, bet realių lėšų dar negavo.
„Prekes į parduotuvę vežame kone du kartus per savaitę, o su mumis už jas atsiskaitoma po 90-ies dienų. Dėl šios priežasties įmonei reikia didelių apyvartinių lėšų. Per tą laikotarpį reikia ir naujas žaliavas įsigyti, ir žmonėms atlyginimus išmokėti. Tokiais atvejais bendradarbiavimas su faktoringo paslaugas teikiančiu finansuotoju, kaip „SME Finance“ tampa itin reikalingas, – teigė pašnekovas.
Prieš dvejus metus bendrovė gavo pirmąjį ekologinį sertifikatą, o šiuo metu juda link tikslo, kad absoliučiai visa jų gaminama produkcija būtų ekologiška.
„Ekologiškų ir neekologiškų produktų kaina anksčiau labai skyrėsi, vartotojai nebuvo linkę tiek daug mokėti už ekologišką produktą. Dabar kainos pamažu susivienodina ir vis daugiau dėmesio skiriama sveikiems bei ekologiškiems produktams, klientai jų ieško. Žinoma, kiekvienas ekologiškas produktas verslininkui – galvos skausmas. Nes produktų kontrolė, įvairūs tyrimai, apskaitos sistema – viskas yra sudėtingiau. Įmanoma, sutvarkoma, bet iš tiesų sunku: reikia ne tik kontroliuoti gamybos procesą, bet ir labai atidžiai atsirinkti žaliavas“, – pripažino pašnekovas.
Sakoma, kad teisinga kaina yra ta, už kurią prekę sutinka parduoti pardavėjas ir pirkti pirkėjas. Tačiau kartais pasitaiko ir paradoksų – pavyzdžiui, kai lietuviški ekologiški šaltalankiai pirmiausia keliauja į Vokietiją, o vėliau grįžta į Lietuvą jau tyrelės pavidalu – ir atpigę.
„Šaltalankių tyrės Lietuvoje pirkti negalime – arba kokybė prasta, arba per aukšta kaina. Todėl lietuviai augintojai parduoda savo šaltalankių uogas į Vokietiją, na, mes tada iš Vokietijos nusiperkame ekologišką šaltalankių tyrę. Mums tai kainuoja pigiau – tokie, žinote, globalios ekonomikos paradoksai“, – šypsojosi verslininkas.
Vėliau jis paaiškina, kad vokiečiai naudoja modernias technologijas, kuriomis atskiria įvairias šaltalankio dalis ir visas jas panaudoja skirtingiems tikslams, parduoda skirtingiems supirkėjams.
Kaip gyvenime, taip ir versle: norų daugiau, nei galimybių
Gaminti sultis iš koncentrato – pigiau ir paprasčiau. O natūralaus, ekologiško verslo kelias – su didesnėmis duobėmis. Tam, kad natūralus produktas ilgiau negestų, jis turi būti specifiškai pakuojamas. Tokiam pakavimui reikalingi specialūs įrenginiai.
Skaičiuojame: renkant sulą iš visų Lietuvos beržų, galėtume išplėsti gamybos apimtis 10 kartų.
„Mes, gamindami ekologišką, natūralų produktą, labai susiauriname būdus, kuriais galime pratęsti tą vadinamąjį „lentynos laiką“ (kiek produktas gali nesugedęs stovėti parduotuvėje). Dauguma deda konservantus ir nesuka sau galvos. O mes renkamės kiek sunkesnį kelią“, – sako verslininkas.
Nors verslas jau pakankamai užaugintas ir lietuviška sula bei sultys sėkmingai eksportuojami į užsienį, bendrovės vadovas sako, kad rūpesčiai tuo nesibaigia – patikimo finansinio partnerio reikia nuolat. Bendradarbiaudami su finansines paslaugas teikiančia bendrove „SME Finance“ sulčių ir tyrelių gamintojai sąskaitų finansavimu galime naudotis tuomet, kai to labiausiai reikia, nėra jokių įsipareigojimo mokesčių.
Šiuo metu, pavyzdžiui, produkcija pateikta į vieną stambų Lenkijos prekybos centrą – jei šio savininkai liks patenkinti pardavimais, reikės stipriai didinti gamybos apimtis – ir vėl reikės didelių finansinių resursų. Sultys ir „Sip Sap“ sulos gėrimai šiuo metu eksportuojami į Vokietiją, Prancūziją, Japoniją, Belgiją, Olandiją, Lenkiją.
Klausiame, ar užteks lietuviškų beržų sulos, jei gėrimą pamėgs dar daugiau vakariečių?
„Skaičiuojame: renkant sulą iš visų Lietuvos beržų, galėtume išplėsti gamybos apimtis 10 kartų, – juokiasi G.Didžiokas. – O tada pradėsime kovoti prieš miško kirtimus ir raginsime visur auginti beržus. Iš tiesų medis labiausiai kenčia, kai yra nupjaunamas, o mes sulą iš jų galime imti ilgus metus.“
Šiuo metu „Straiko“ sulčių gamykloje dirba, priklausomai nuo sezono, apie 30-40 darbuotojų. Gamykla pilna modernių įrengimų, tačiau G.Didžiokas „Straiką“ vis dar laiko labai mažu verslu.
„Svarbu ne tik pagaminti gerą produktą, bet dar ir rasti kam jį parduoti. Taip pat – technines galimybes, kaip jį pagaminti, nes įrengimus reikia arba nusipirkti, arba išsinuomoti. Šias problemas kasdien ir sprendžiame. O idėjų visada turime daugiau, nei galimybių – turime nuolatinį finansų poreikį naujoms technologijoms, naujiems pakavimo įrengimams“, – sakė bendrovės vadovas.
