Žmogaus teises ginančios organizacijos įsitikinę, kad komunistinis Pchenjano režimas nesibodi naudoti savo piliečių vergiškam darbui. Tarptautinė bendruomenė raginama veikti vieningai ir į šiuos žmogaus teisių pažeidimus reaguoti taip pat, kaip kovojant prieš apartheido sistemą Pietų Afrikos Respublikoje XX a. devintajame dešimtmetyje.
Komunistinė šalis reikiamų lėšų prasimano ir eksportuodama savus piliečius į kitas šalis.
Teigiama, kad priverstinio darbo stovyklose žmonės laikomi neribotą laiką ir yra verčiami dirbti kasyklose, medienos įmonėse, o atlikinėdami žemės ūkio darbus priversti gyventi kartu su gyvuliais.
Priverstinio darbo stovyklas žmogaus teisių gynėjai užfiksavo bendradarbiaudami su viena iš palydovų gamintojų, kuri stebėjo veiklą jose keletą metų. Spėjama, kad šiose stovyklose kalinčių žmonių kiekis gali siekti apie 120 tūkst.
Komunistinė šalis reikiamų lėšų prasimano ir eksportuodama savus piliečius į kitas šalis.
Daugiausiai šiaurės korėjiečių per prievartą vežami dirbti į Kiniją ir Rusiją, nors vienoje iš žmogaus teisių ataskaitų minimos ir tokios šalys kaip Kataras, Malaizija, Kuveitas, Lenkija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Jiems skirtos algos yra pervedamos tiesiai į Šiaurės Korėjos vyriausybės sąskaitą. Manoma, kad kiekvienais metais tokiu būdu Pchenjanas gauna apie 2 mlrd. Eur įplaukų.
Patys vergiškomis sąlygomis dirbantys šiaurės korėjiečiai per mėnesį gauna 110 Eur. Be to, jie negauna visaverčio maisto ir kartais verčiami dirbti net 20 valandų per dieną.
Maža to, juos nuolat stebi Šiaurės Korėjos pareigūnai, kurių darbas – užkirsti kelią darbuotojų pabėgimui.
