Baigiantis pirmajam euro Lietuvoje dešimtmečiui galime pagrįstai pasidžiaugti bendrosios valiutos sėkme mūsų šalyje. Euras paspartino Lietuvos ekonomikos bei gyventojų realiųjų pajamų augimą ir pelnė visuomenės pasitikėjimą. Jau kuris laikas viešojoje erdvėje nebereikia įrodinėti euro įvedimo naudos.
Euras – Europos vienybės įrankis ir simbolis
Europos šalys buvo ir yra susaistytos glaudžiais tarpusavio prekybos ryšiais, todėl bendrosios valiutos idėja – labai sena. Ji atspindi Europos siekį skatinti ekonominę integraciją ir koordinuoti ekonominę politiką, kad šis pasaulio regionas taptų ekonomiškai stipresnis ir politiškai saugesnis bei atgautų ir išlaikytų po Antrojo pasaulinio karo sumažėjusią tarptautinę įtaką.
Po to, kai tarptautinė bendruomenė 1971 m. atsisakė su auksu susietų valiutų Bretton Woodso sistemos, Europos lyderiai kryptingai dėjo pastangas, siekdami stabilizuoti kontinento valiutas ir sukurti bendruosius pinigus: Wernerio planas (1970), Bazelio susitarimas 1972–1973 („gyvatė tunelyje“), Europos pinigų sistema (1979–1998) ir, pagaliau, iki euro (1999) atvedęs Europos pinigų sąjungos projektas (1992). Tai stiprus Europą vienijantis veiksnys. Susitelkusi Europa Lietuvai yra gyvybiškai svarbi.
Euro įvedimas – natūrali ir geriausia Lietuvos pinigų politikos tąsa
Lietuvos banko pinigų politika nuosekliai kūrė prielaidas euro įvedimui. Šiuolaikinės Lietuvos nacionalinės valiutos kursas beveik visą laiką buvo fiksuotas, neskaitant trumpo 1,5 m. laikotarpio, trukusio nuo savarankiškų laikinųjų pinigų (talonų) įvedimo 1992 m. spalio 1 d. iki Lito patikimumo įstatymo įsigaliojimo 1994 m. balandžio 1 d. Laikinųjų pinigų (talonų) kursas kito laisvai, siekiant pereinamojo laikotarpio ekonomikoje atrasti jo pusiausvyrą.
Įvedus litą 1993 m. birželio 25 d., Lietuvos bankas kryptingomis intervencijomis palaipsniui apribojo lito kurso svyravimus, nes paaiškėjo, kad nevaldomi svyravimai gali būti ženklūs ir neigiamai paveikti mažą šalies ekonomiką ir visuomenės pasitikėjimą nacionaline valiuta. Pagaliau po karštų diskusijų ir konsultacijų buvo nuspręsta 1994 m. balandžio 1 d. griežtai fiksuoti lito kursą JAV dolerio atžvilgiu. Doleris tuo laiku buvo pagrindinė užsienio valiuta mūsų šalyje. Litas buvo fiksuotas rinkoje tuo metu vyravusiu santykiu 4 litai už JAV dolerį.
Lietuvai ėmus spartinti ekonominę ir politinę integraciją su Europos Sąjunga ir išsikėlus euro įvedimą kaip šalies strateginį tikslą, Lietuvos bankas, suderinęs su Vyriausybe, iš anksto paskelbė apie skaidrų lito susiejimą su euru 2002 m. vasario 2 d. pagal ECB dieną prieš nustatytą euro ir JAV dolerio apskaitinį kursą. Štai kodėl litas po to ilgus metus buvo susietas su euru tokiu neapvaliu kursu – 3,4528 lito už eurą.
Lito kursas, fiksuotas euro atžvilgiu, palaikė šalyje stabilesnes eksporto ir importo kainas, skatino tarptautinę prekybą ir ekonominę integraciją su Europos Sąjunga, formavo nedidelės infliacijos lūkesčius, palaikė pasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika. Bet tai tik dalis paveikslo. Nemažai Europos valstybių, kurių ekonomikos taip pat yra atviros (t. y. eksporto ir importo santykis su šalyje sukuriamu nacionaliniu produktu yra didelis), ilgus metus sėkmingai taikė arba taiko kintamojo valiutos kurso strategijas.
Lietuva turėjo aiškų strateginį tikslą – įvesti eurą kuo greičiau, kai tik bus pasiekti ekonominiai euro įvedimo kriterijai.
Taip yra, pavyzdžiui, Čekijoje, Lenkijoje, Švedijoje ar Norvegijoje; taip buvo Slovakijoje ir Slovėnijoje iki euro įvedimo. Be ekonominių argumentų, Lietuvos fiksuotojo valiutos kurso strategiją lėmė ir geopolitiniai motyvai. Paprastas, automatizmu pagrįstas ir skaidrus valiutos kurso išlaikymo modelis (valiutų valdyba) saugojo Lietuvos valiutą nuo politinių manipuliacijų rizikos jaunoje ir poliarizuotoje demokratijoje bei geopolitiškai jautrioje aplinkoje. Kartu ši strategija spartino šalies ekonomikos prisitaikymą prie būsimo euro įvedimo ir integraciją į Vakarų ekonomines ir politines struktūras.
Nors ir tvirtai susiejusi lito kursą su euru, Lietuvos ekonomika negalėjo naudotis visais privalumais, kurių galėjo suteikti euro įvedimas, kaip antai priklausymu stambiai bendrosios valiutos ekonominei erdvei, išnykusia valiutos kurso rizika ir mažesnėmis palūkanų normomis, tvaresne finansų sistema, pigesniais tarptautiniais atsiskaitymais, didesniu patrauklumu verslui ir investicijoms. Litų palūkanų šuolis ir valstybės nemokumo grėsmė 2008–2009 m. globalios finansų krizės metu buvo ryškus šių skirtumų priminimas.
Taigi, Lietuva turėjo aiškų strateginį tikslą – įvesti eurą kuo greičiau, kai tik bus pasiekti ekonominiai euro įvedimo kriterijai ir bus gautas politinis atsakingų Europos institucijų ir euro zonos narių pritarimas. Šios prielaidos susiformavo 2013–2014 m. ir Lietuva, gavusi teigiamą įvertinimą, 2014 m. liepą buvo pakviesta prisijungti prie euro zonos nuo 2015 m. pradžios.
Valstybė, įmonės ir gyventojai sutaupo
Įvedus eurą Lietuvoje struktūriškai sumažėjo palūkanų normos. Tai įvyko dėl šių trijų pagrindinių priežasčių:
- buvo panaikinta lito devalvacijos rizika;
- sumažėjo valstybės ir kitų ūkio subjektų skolų rizika, nes ekonominė politika tapo labiau prognozuojama ir buvo panaikinti susiklostę disbalansai tarp ekonomikos dalyvių turto litais ir įsiskolinimo eurais;
- atsirado daug papildomų finansų krizių prevencijos ir valdymo priemonių.
Faktiškai euro poveikis palūkanoms Lietuvoje visa apimtimi pasireiškė jau 2014 m., kai ES Taryba liepos 23 d. patvirtino negrįžtamą litų keitimo į eurus kursą ir euro įvedimo Lietuvoje datą – 2015 m. sausio 1 d.
Euro įvedimas gerokai sustiprino Lietuvos, kaip valstybės, finansų tvarumą. LR Vyriausybės skolinimosi reitingai pakilo nuo BBB iki A lygio. Anksčiau didžioji dalis LR Vyriausybės skolos buvo eurais, o pajamos – litais, todėl lito devalvacijos atveju Vyriausybės skolos rizika būtų išaugusi. Euro įvedimas pašalino šį nesutapimą. Lietuvos banko vertinimu, dėl euro įvedimo vidaus rinkoje platinamų 10 m. trukmės VVP pajamingumas sumažėjo 1,7 proc. punkto, o 10 m. euroobligacijų – 1,2 proc. punkto. Tai leidžia LR Vyriausybei sutaupyti palūkanų apie 0,25 proc. BVP kasmet.
Euro įvedimas sumažino vidutinę paskolų palūkanų normą įmonėms ir namų ūkiams 0,35 proc. punkto. Dėl to finansų įmonės ir namų ūkiai vidutiniškai sutaupo po 0,07 proc. BVP palūkanų per metus. Dėl euro įvedimo sumažėjusios valiutų keitimo ir tarptautinių atsiskaitymų išlaidos leido Lietuvos ne bankų sektoriui sutaupyti ne mažiau kaip 0,05 proc. BVP per metus.
Lietuvos prisijungimas prie euro zonos padidino ir kredito įstaigų sektoriaus finansinį stabilumą. Dalis Lietuvos kredito įstaigų tapo Eurosistemos pinigų politikos operacijų partnerėmis ir gavo papildomą skolinimosi ir likvidumo valdymo eurais galimybę Lietuvos banke.
Euro įvedimas nesukėlė reikšmingos infliacijos
Pirmaisiais metais po euro įvedimo (2015 m.) Lietuvoje buvo net fiksuota neigiama vidutinė metinė infliacija (–0,7 %). Eurostato vertinimu, techninės perėjimo nuo lito prie euro sąnaudos padidino Lietuvoje 2015 m. sausio mėnesio infliaciją 0,04–0,11 proc. punkto, o vėlesniais mėnesiais šis poveikis buvo nereikšmingas.
Eurostato vertinimą taip pat patvirtina Lietuvos banko darytas mokslinis tyrimas, kuris parodė, kad euro įvedimas nepadarė reikšmingo poveikio infliacijai penkerių metų laikotarpiu. Tam tikrose kategorijose būta kainų svyravimo, tačiau vidutiniu laikotarpiu jis neviršijo įprasto kainų augimo lygio, kartais buvo nulemtas išorės veiksnių.
Per pastarąjį dešimtmetį kainos Lietuvoje augo sparčiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, tačiau panašiu tempu, kaip ir kitose Baltijos šalyse, kaip būdinga ekonomikoms, artėjančioms prie Vakarų valstybių pragyvenimo lygio.
Kainų augimas Lietuvoje nebuvo tolygus ir šiuo laikotarpiu svyravo nuo 0,7 proc. defliacijos 2015 m. iki 18,9 proc. infliacijos šuolio 2022 m. Kainų pokyčių svyravimus daugiausia lėmė energijos komponentė, veikiama energijos išteklių kainų raidos. 2015 m. energija vartotojams per metus vidutiniškai atpigo 11,8 proc., o dėl beprecedenčio energijos išteklių kainų šuolio 2022 m. ji pabrango 55,9 proc. Paslaugos, kurių raida daugiau nei kitų grupių atveju yra veikiama vidaus veiksnių, dažniausiai buvo pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys. Paslaugų kainų augimas buvo palyginti tolygus ir svyravo nuo 3,2 proc. (2016 m.) iki 12,2 proc. (2022 m.).
Atlyginimų, pensijų augimas smarkiai aplenkė kainų didėjimą
Nuo 2015 m. pradžios, kai buvo įvestas euras, bendras kainų lygis paaugo 50 proc., o nominalusis atlyginimas „į rankas“ – beveik 150 proc. (1 pav.). Vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija taip pat padidėjo beveik 150 proc. Vidutinės realiosios gyventojų pajamos per tą patį laiką atitinkamai padidėjo 66 proc.
Žinoma, toks įspūdingas gyventojų pajamų augimas nėra vien euro nuopelnas, tačiau jis iš esmės padidino šalies visuomenės palankumą eurui (žr. 2 pav.). Lietuvos banko vertinimu, euro įvedimo poveikiu galima paaiškinti iki 10 proc. realiojo darbo užmokesčio augimo per pirmuosius dešimt metų.
Dauguma lietuvių patenkinti euro įvedimu
Lietuvos gyventojų požiūris į eurą (2 pav.) iš karto po valiutos keitimo nebuvo labai palankus, baiminantis spartaus kainų augimo („kainos kaip Vokietijoje“) ir pajamų sąstingio („o algos kaip Lietuvoje“). Vėliau pasitikėjimas euru dar dvejus metus mažėjo dėl eksporto rinkų sulėtėjus Lietuvos ekonomikos ir gyventojų pajamų augimui.
Tačiau netrukus Lietuvos gyventojų pasitikėjimas euru pradėjo sparčiai augti, nepasiteisinus nuogąstavimams dėl aukštos infliacijos ir spartėjant ekonomikos bei realiųjų pajamų augimui. Pagerėjęs lietuvių požiūris į eurą stabilizavosi 2021 m. ir dabar jis reikšmingai nesiskiria nuo euro zonos vidurkio. 2024 m. duomenyse rodo, kad 71 proc. lietuvių sprendimą įsivesti eurą laiko esant sėkmingą.
Euro įvedimo sąnaudos – tai investicija
Lietuvos banko vertinimu, vienkartinės techninio pasirengimo euro įvedimui išlaidos, kurių patyrė LR Vyriausybė ir kiti ūkio subjektai, galėjo sudaryti iki 0,7 proc. 2014 m. sukurto BVP. Grynosios išlaidos turėjo būti kur kas mažesnės, nes dalis pasirengimo darbų buvo atliekami vietoj įprastų informacinių ir kitų sistemų atnaujinimo darbų, o dalis su euro įvedimu susijusių užsakymų teko Lietuvos įmonėms. Ir jau 2014–2015 m. realusis BVP dėl euro įvedimo padidėjo 1 proc.
Vėlesniais metais euro įvedimo, kaip teigiamo šoko, papildomas poveikis šalies ekonomikos augimui ėmė laipsniškai mažėti, bet, nepaisant to, per pirmąjį dešimtmetį jis paspartino BVP augimo tempą vidutiniškai 0,15 proc. punkto per metus ir padidino bendrą BVP lygį 2 proc.
Tapusi euro zonos nare, Lietuva pervedė papildomų lėšų įvairioms tarptautinėms institucijoms ir prisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų, tačiau įgijo ir naujų teisių į pelną ir, esant poreikiui, į finansinę paramą patrauklia kaina. Todėl šie pervedimai laikytini ne išlaidomis, o naudingomis investicijomis. Lietuvos bankas sumokėjo likusią įmoką į ECB kapitalą ir įmokėjo proporcingas sumas į ECB rezervus, atidėjinius bei užsienio atsargas. Kita vertus, būdamas Eurosistemos narys, Lietuvos bankas gauna pinigų politikos pajamų.
Lietuva tapo Europos stabilumo mechanizmo (ESM) nare ir LR Vyriausybė per penkerius metus (2015–2019) sumokėjo 327,2 mln. Eur (0,15 % BVP) įmoką į ESM kapitalą, o 2027 m. dar turės įmokėti 159 mln. Eur. Tačiau, prisijungdama prie ESM, Lietuva gavo prieigą prie papildomų finansinės paramos priemonių, kurios krizės atveju būtų itin vertingos. Ir tai gerokai mažiau, nei minėtas teigiamas euro įvedimo per pirmąjį dešimtmetį poveikis Lietuvos ekonomikos augimui.
